| Pavadinimas: [2024-03-05][nuasmeninta nutartis byloje][2K-58-489-2024].docx Bylos nr.: 2K-58-489/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra 291884920 prokuroras | Kategorijos: 11.2.2.1. Viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ar kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ar asmenį (BK 170 str. 2 d.) 1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ 1.2.11.2.2.1. Viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ar kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ar asmenį (BK 170 str. 2 d.) 11.2. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (BK 170 str.) 11.2.2. Kvalifikuotas kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ar asmenį (BK 170 str. 2-3 d.) 11.2.2.2. Viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su bet kokios tautos, rasės, etnine, religine ar kitokia žmonių grupe ar asmeniu arba tokios veiklos finansavimas ar kitoks materialinis rėmimas (BK 170 str. str. 3 d.) 1.2. Specialioji dalis 1.2.11.2. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (BK 170 str.) 1.2.11.2.2. Kvalifikuotas kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ar asmenį (BK 170 str. 2-3 d.) 1.2.11.2.2.2. Viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su bet kokios tautos, rasės, etnine, religine ar kitokia žmonių grupe ar asmeniu arba tokios veiklos finansavimas ar kitoks materialinis rėmimas (BK 170 str. str. 3 d.) 11. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei (BK XXV skyrius) 1.2.11. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei (BK XXV skyrius) |
Baudžiamoji byla Nr. 2K-58-489/2024
Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00009-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.11.2.2.1;
1.2.11.2.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. B. baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sauliaus Kulikausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalies, kuria R. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 3 dalį kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalis, kuria Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalis dėl R. B. išteisinimo pagal BK 170 straipsnio 3 dalį palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 170 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis 2022 m. sausio 30 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, socialiniame tinkle www.facebook.com, po paskyros „T. V. R.“ vartotojo 2022 m. sausio 29 d. 12.09 val. paskelbta nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė!“, naudodamas nenustatytą kompiuterinę įrangą, viešai iš savo asmeninės socialinio tinklo www.facebook.com paskyros, kurios pavadinimas „R. B.“, parašė komentarą: „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“, taip viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos.
2. Pirmosios instancijos teismo R. B. nuteistas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį (2017 m. gegužės 4 d. įstatymo redakcija) už tai, kad jis 2022 m. sausio 30 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, socialiniame tinkle www.facebook.com, po paskyros „T. V. R.“ vartotojo 2022 m. sausio 29 d. 12.09 val. paskelbta nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė!“, naudodamas nenustatytą kompiuterinę įrangą, viešai iš savo asmeninės socialinio tinklo www.facebook.com paskyros, kurios pavadinimas „R. B.“, parašė komentarą: „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“, taip viešai niekino T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos.
II. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. Kulikauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę daliai specialisto paaiškinimų, neanalizavo ir nevertino objektyvių bylos duomenų, vertino klaidingą įrodymų turinį, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2, 3, 5 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsakė į esminį prokuratūros apeliacinio skundo argumentą dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 170 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje, kvalifikavimo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Padaryti pažeidimai yra esminiai, jie sutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, kartu tai lėmė netinkamą BK 170 straipsnio 3 dalies taikymą.
3.2. Teismai neanalizavo ir nevertino nuteistojo R. B. parašyto komentaro turinio. Komentare nuteistasis homoseksualių asmenų atžvilgiu vartoja necenzūrinę, žeidžiančią leksiką, pavartoja žodį „naikinti“, jį akcentuoja vartodamas kitus necenzūrinius žodžius. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neatsakė į apeliacinio skundo argumentą, kaip žmones galima sunaikinti be jiems daromo smurtinio, fizinio poveikio. Specialistė G. Herasimenkienė pateikė lingvistinio tyrimo išvadą, kad komentare propaguojama homoseksualių asmenų naikinimo idėja. Byloje nustatyta, kad komentaras buvo paskelbtas socialiniame tinkle „Facebook“. Specialistė ir teismai, pateikdami išvadas, vertino tai, kad komentaras parašytas T. V. R. paskyroje, kurią sekanti auditorija galbūt nėra nusiteikusi naikinti ir galbūt yra T. V. R. labiau palaikanti. Toks specialisto išvados turinys nepagrįstai teismų pripažintas įrodymu, jis prieštarauja ir socialinio tinklo „Facebook“ veikimo principams. Pirma, byloje nėra duomenų, kad R. B. komentarą parašė įėjęs į T. V. R. „Facebook“ paskyrą. Antra, kaip R. B. „Facebook“ paskyroje demonstruojami T. V. R. įrašai ir nuotraukos, taip taikant tam tikrą algoritmą jie demonstruojami ir kitiems asmenims. Po T. V. R. nuotrauka R. B. parašius komentarą, nuotrauka su komentaru tapo matoma tokiems asmenims, komentarą parašiusio asmens „Draugams“, T. V. R. paskyrą stebintiems asmenims. Kasatorius pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2022 m. gegužės 4 d. sprendime, peticijos Nr. 41288/15, 127 punkte, nepripažino, jog komentarai socialiniame tinkle „Facebook“ yra ne tokie pavojingi kaip komentarai interneto naujienų portaluose. Kasatoriaus įsitikinimu, šie įrodymų vertinimo trūkumai turėjo įtakos teismams vertinant, ar R. B. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad savo veiksmais – viešai, plačiai auditorijai rašydamas komentarą, vartodamas atitinkamus žodžius, kuriais propaguojama idėja asmenis naikinti, – skatina kitus asmenis naudoti fizinį smurtą. Kartu, spręsdami dėl R. B. tyčios, teismai neįvertino jo parodymų kitimo, teisiamojo posėdžio metu išsakytų frazių ir susiformavusių jo nuostatų.
3.3. Teismų praktikoje nustačius, kad tie patys asmens veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir 3 dalį, asmuo nuteisiamas pagal abi dalis. Kitais atvejais veikos kvalifikuojamos tik pagal BK 170 straipsnio 3 dalį. Taigi teismų praktika šiuo klausimu yra skirtinga. Apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįstu prokuratūros apeliacinio skundo argumentą, kad veika galėtų būti kvalifikuojama pagal vieną BK straipsnį, ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas išteisinti asmenį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą yra pagrįstas. Šis teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad BK 170 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nustatyta atsakomybė už skirtingas nusikalstamas veikas, tačiau daugiau motyvų nepateikė, teisinių argumentų nenurodė.
3.4. Kasatorius, aptardamas nusikalstamų veikų sutapties sampratą, nurodo, kad R. B. kaltintas tuo, jog viena veika padarė dvi nusikalstamas veikas. Tačiau idealioji nusikalstamų veikų sutaptis galima tik tais atvejais, kai veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus BK straipsnius. Esant tęstinei nusikalstamai veikai, kai yra realizuojami alternatyvūs veikos požymiai, nurodyti skirtingose to paties BK straipsnio dalyse, tęstinė veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį nurodančią taikomo straipsnio dalį, o kiti byloje nustatyti alternatyvūs sudėties požymiai aprašomi nuosprendyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-303/2019). Nustačius, jog dėl tų pačių asmens atliktų veiksmų nusikalstamos veikos kvalifikavimas yra perteklinis, sprendimas asmenį išteisinti nėra priimamas, nes tokiu atveju dėl tų pačių asmens veiksmų būtų priimti priešingi sprendimai – asmenį ir nuteisti, ir išteisinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320-693/2018).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Kulikausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalių ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalių nuostatų pažeidimus, nes nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę daliai specialistės lingvistės G. Herasimenkienės paaiškinimų, neanalizavo ir nevertino objektyvių bylos duomenų – R. B. parašyto komentaro turinio ir vertino klaidingą lingvistinio tyrimo specialisto išvados turinį. O apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nuosprendyje motyvuotai neatsakė į esminį prokuroro apeliacinio skundo argumentą dėl BK 170 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Šie argumentai nepagrįsti.
6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Dėl šios nuostatos teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-976/2017, 2K-334-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-129-495/2020, 2K-7-165-648/2021 ir kt.).
7. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-7-54-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.).
8. Teisėjų kolegija, pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, kasatoriaus nurodytų esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, nenustatė. Byloje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų turinys atitinka pirmiau nurodytų BPK nuostatų reikalavimus ir neprieštarauja išdėstytiems teismų praktikos išaiškinimams.
9. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. B. pareikštų kaltinimų pagrįstumo, jo veiksmų kvalifikavimo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Šio teismo priimto nuosprendžio išvados dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 170 straipsnio 3 dalyje, požymių R. B. veiksmuose nebuvimo yra pagrįstos 2022 m. kovo 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro lingvistinio tyrimo specialisto išvada Nr. 11-328 (22), specialistės G. Herasimenkienės paaiškinimais, iš dalies paties nuteistojo R. B. parodymais, kitais rašytiniais bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kuri atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų reikalavimus, aiškiai nurodyta, kodėl visus teismo nustatytus pavojingus R. B. veiksmus apima būtent BK 170 straipsnio 2 dalies dispozicija, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir bylos įrodymais pagrįstos išvados dėl R. B. išteisinimo.
10. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, suteikė išskirtinę reikšmę lingvistinio tyrimo specialisto išvados bei specialistės lingvistės G. Herasimenkienės paaiškinimų daliai ir neanalizavo, nevertino nuteistojo R. B. parašyto komentaro turinio. Pagal BPK 89 straipsnio 1 dalį, specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Pagal teismų praktikoje suformuluotas taisykles, ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).
11. Išvadas dėl to, ar tam tikras komentaras atitinka nusikalstamos veikos požymius, daro teismas, o kalbos specialisto atlikto tyrimo paskirtis – esant poreikiui padėti teismui teisingai suvokti komentarą, jo bendrą turinį, atskirus jo žodžius kalbine prasme, atriboti informacijos paskleidimą nuo nuomonės ir pan. Kaip matyti iš skundžiamų teismų nuosprendžių turinio, vertindami socialiniame tinkle „Facebook“ R. B. parašytą komentarą, žemesnės instancijos teismai detaliai aptarė ir išanalizavo: 1) byloje pateiktą 2022 m. kovo 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro lingvistinio tyrimo specialisto išvadą Nr. 11-328 (22), kurioje nurodyta, kad R. B. parašytame komentare „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“ išsakyta mintimi, jog homoseksualius asmenis reikia naikinti, yra išreikšta agresyvi autoriaus nuostata ir propaguojama homoseksualių asmenų naikinimo idėja, tačiau ši mintis nėra išplėtota, komentare neatsispindi jo autoriaus siekis paveikti komentaro skaitytojus imtis fizinių smurtinių veiksmų; 2) specialisto išvadą davusios specialistės – Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyriaus vyriausiosios ekspertės, humanitarinių mokslų daktarės G. Herasimenkienės, turinčios teismo lingvisto eksperto kvalifikaciją ir 19 metų ekspertinio darbo stažą, paaiškinimus, kad komentare įžvelgiamas kurstymas, nuteikinėjimas prieš asmenų grupę, tačiau raginimas, siekis tokiu būdu pakviesti kitus žmones imtis realių veiksmų jame neatsispindi; veiksmažodis „naikinti“ nėra konkretus, neaišku, kokių veiksmų raginama, kviečiama imtis; naikinimo idėja propaguojama, tačiau kvietimo atlikti konkrečius veiksmus nėra. Pagal lingvistinę formuluotę, pasirinktus žodžius, laikus nuosakas, tai nėra kurstymas arba skatinimas. Byloje esantys duomenys, gauti pritaikius specialias žinias (gauti atlikus specialų tyrimą), gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Tačiau šiuo atveju, minėta, specialieji duomenys teismų įvertinti sugretinus su kitais bylos duomenimis, nuteistojo apklausų rezultatais, socialiniu kontekstu, kuriame komentaras paskelbtas, ir dėl jų padarytos atitinkamos motyvuotos išvados, išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 6–7 lapuose ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 8.3–8.4 punktuose.
12. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, parašyto komentaro turinio ir R. B. veiksmų kvalifikavimo atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. B. išteisinimo pagal BK 170 straipsnio 3 dalį yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo atliktas apeliaciniame skunde kvestionuotų įrodymų vertinimas taip pat atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta į visus esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir dėl teismo nustatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, ir nuosprendyje išdėstyti dėl to aiškūs motyvai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
13. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų įvertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalių ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tokių baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą teismo baigiamąjį aktą, nepadaryta.
Dėl BK 170 straipsnio 3 dalies taikymo
14. Kasaciniame skunde nesutinkama su R. B. išteisinimu pagal BK 170 straipsnio 3 dalį teigiant, kad jo veiksmuose yra būtent šio nusikaltimo sudėtis, R. B. veika buvo netinkamai kvalifikuota ne iš sutapties, o tik pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Komentare nuteistasis pavartoja žodį „naikinti“, jį akcentuoja keiksmažodžiais, vien tai rodo skatinimą smurtauti, daryti fizinį poveikį. Taigi nagrinėjamoji byla yra susijusi su vadinamosios neapykantos kalbos (angl. hate speech) vertinimu pagal baudžiamojo įstatymo normas.
15. Tarptautinėje teisėje nėra vieno neapykantos kalbos apibrėžimo. Antai 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) bendrosios politikos rekomendacijoje Nr. 15 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ apibrėžta, kad šios rekomendacijos prasme neapykantos kalba turi būti suprantama kaip vienos ar daugiau išraiškos formų – būtent asmens ar asmenų grupės juodinimo, neapykantos ar šmeižimo – palaikymas (angl. advocacy), skatinimas ar kurstymas, taip pat bet koks priekabiavimas, įžeidinėjimas, neigiamas stereotipizavimas, stigmatizavimas arba grasinimai tokiam asmeniui ar asmenims, taip pat bet koks visų šių išraiškos formų pateisinimas – panaudojimas rasės, spalvos, kilmės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, kalbos, religijos arba įsitikinimų, lyties, lytiškumo, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos ir kitų asmeninių ypatybių ar statuso pagrindu (žr. minėtos rekomendacijos aiškinamojo rašto 9 punktą). Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec(2022)16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ (žr. priedo 2 punktą) neapykantos kalba suprantama kaip visų rūšių išraiška, kuria kurstomi, skatinami, skleidžiami ar pateisinami smurtas, neapykanta ar diskriminacija prieš asmenį ar asmenų grupę arba jie niekinami dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių savybių ar statuso, pavyzdžiui, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, lyties, lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos.
16. Sprendžiant galimos neapykantos kalbos vertinimo klausimus, yra aktuali EŽTT praktika dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija (t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba). Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas šiame kontekste buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis kriterijus (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai, su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas): 1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti (arba saviraiškos laisvė įgyvendinama kita forma) įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; 2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; 3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą.
17. Lietuvos Respublikos neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalba apima keletą veikų, tarp kurių nagrinėjamai bylai aktualios yra patekusios į BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalių sudėtį. Šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 4 d. įstatymo redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, o pagal to paties straipsnio 3 dalį atsako tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą. Tiek BK 170 straipsnio 2 dalyje, tiek 3 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formaliosios – jos laikomos baigtomis nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Aptariamos veikos padaromos tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad viešais pareiškimais viešai tyčiojasi, niekina, skatina neapykantą, kursto diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį arba kursto viešai prieš juos smurtauti, fiziškai susidoroti, ir nori taip veikti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad raginimai smurtauti buvo skiriami tam tikram neapibrėžtam skaitytojų ar klausytojų ratui tiesiogiai palenkti; kurstymas smurtauti ar fiziškai susidoroti aiškinamas kaip tiesioginis ar netiesioginis skatinimas naudoti fizinę ar psichinę prievartą (žudyti, žaloti ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-648/2016, 2K-206-693/2017).
18. R. B. nuteistas už socialiniame tinkle politiko paskyroje pavartotą neapykantos kalbą, kuria gali būti padaromos veikos, nustatytos BK 170 straipsnio tiek 2, tiek ir 3 dalyje. Nagrinėjamoje byloje teismams kilo užduotis nustatyti, ar iš šešių žodžių, tarp kurių yra trys rusiški keiksmažodžiai, susidedantis R. B. komentaras, paskelbtas nukentėjusiojo, viešo asmens, politiko „Facebook“ socialinėje paskyroje po įdėta nuotrauka, kurioje nufotografuoti du besibučiuojantys vyrai, pavadinimu „Meilė yra meilė!“, yra įžeidžiamo, niekinamo, diskriminacinio pobūdžio, nukreiptas vien viešai tyčiotis, niekinti paskelbusį nuotrauką politiką ir kitus asmenis dėl jų seksualinės orientacijos, ar komentaru išreiškiamas aiškus viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su visa žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos.
19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek pirmiau minėto lingvistinio tyrimo duomenis ir šios srities specialistės teisme duotų paaiškinimų turinį, atidžiai tirdamas ne tik komentaro turinį, bet ir jo parašymo aplinkybes, socialinę aplinką, paskyros pobūdį, nuteistojo poziciją, nukentėjusiojo paaiškinimus, padarė išvadą, kad R. B. parašyto komentaro turinys yra vis dėlto labiau prieštaraujantis moralei, neigiamo, niekinamo pobūdžio, nukreiptas prieš homoseksualius asmenis, tačiau šis komentaras negali būti vertinamas kaip būtent aiškiai lenkiantis kitus asmenis smurtauti ar fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis. Šis teismas taip pat išanalizavo R. B. tyčinės kaltės turinį, nuteistojo požiūrį į savo veiką, įvertino R. B. parodymus apie komentaro paskelbimo aplinkybes, kad ryte pabudęs jis pamatė T. V. R. įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, susinervino ir po juo pakomentavo, ir padarė išvadą, kad R. B. veiksmai buvo atsitiktiniai, neapgalvoti, labiau spontaniški, jis neturėjo tyčios kurstyti smurtauti, fiziškai susidoroti su visais homoseksualiais asmenimis būtent dėl jų seksualinės orientacijos. Nagrinėdamas bylą pagal kaltinimo, pagal kurį nebuvo inkriminuojamas viešas tyčiojimasis iš žmonių grupės, jos niekinimas, neapykantos jai skatinimas ar kurstymas diskriminuoti žmonių grupę dėl jų seksualinės orientacijos ribas, teismas nustatė, kad R. B. saviraiškos laisvę įgyvendino netinkamai, pavartota neapykantos kalba viešai niekino nukentėjusįjį T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos.
20. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kaltinimo pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, pagrįstai atkreipė dėmesį ir į komentaro turinį, kad jis yra lakoniškas, nekonkretaus pobūdžio, komentare pavartoto žodžio „naikint“ gramatinė forma nėra veiksmažodžio liepiamoji nuosaka ir neigiamas komentaro autoriaus požiūris niekaip detaliau nemotyvuojamas. Įvertinus visas aplinkybes, šio teismo padaryta bylos duomenis atitinkanti išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad R. B. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad viešais pareiškimais kursto smurtauti, fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, ir norėjo taip veikti.
21. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu žemesnės instancijos teismų pateiktu šios konkrečios situacijos vertinimu ir daryti kitokias išvadas. Vertinant interneto portalo komentatorių pasisakymų, kuriais išreiškiama neapykantos kalba, atitiktį BK 170 straipsnio 3 dalies sudėčiai, nepakanka konstatuoti, jog tokie pasisakymai yra prieštaraujantys moralei ar vien tik neigiamo ar niekinamo atspalvio žodžiai, tačiau svarbu nustatyti, ar tokie pareiškimai išties nulemti išankstinio kaltininko šališkumo, neapykantos nuostatų ir realiai sudaro prielaidas neapibrėžtam paskyros lankytojų ratui tiesiogiai palenkti interneto portalo skaitytojus smurtauti prieš konkrečią žmonių grupę.
22. Atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad R. B., parašydamas šešių žodžių komentarą, vienu poelgiu padarė dvi skirtingas, sutaptimi susietas, kelias nusikalstamas veikas, nurodytas skirtingose BK 170 straipsnio dalyse, taigi nepagrįstai išteisintas pagal BK 170 straipsnio 3 dalį.
23. Pažymėtina, kad BK 170 straipsnyje nustatyta ne viena nusikaltimo sudėtis su keliais kvalifikuojamaisiais požymiais, o daug nesunkaus, tačiau baudžiamo ir laisvės atėmimo bausme, nusikaltimo – kurstymo veikti prieš kitokią žmonių grupę – sudėčių. BK 170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą, pasireiškiantį pavojingiausiais kurstymo veikti prieš kitą asmenį veiksmais, t. y. už viešą kitų asmenų lenkimą (skatinimą) daryti kitus pavojingus su fiziniu smurtu susijusius veiksmus (smurtauti, fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu). Nenustatęs, kad žodžiu „naikint“ ir kitais jį lydinčiais įžeidžiančiais neapykantos žodžiais, kitais byloje nustatytais R. B. veiksmais, taip pat vertinant komentaro parašymo ir paskelbimo internete aplinkybes, socialinio tinklo puslapio skaitytojai aktyviai skatinami, lenkiami atlikti tokius pavojingiausius veiksmus, tačiau nustatęs kitą kurstymo veikti prieš kitokią žmonių grupę sudėtį, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendžio 8.1, 10 punktuose tokį veikos kvalifikavimą pakankamai motyvuotai argumentavo. Todėl, nagrinėjamoje byloje pripažinus R. B. kaltu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, paskelbdamas minėto turinio komentarą socialiniame tinkle „Facebook“, viešai niekino nukentėjusįjį T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos, tačiau nenustačius R. B. veiksmuose tyčinio pavojingo viešo kurstymo, skirto paskyros skaitytojų ratui, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos, R. B. veiksmuose pagrįstai neįžvelgta BK 170 straipsnio 3 dalyje esančio nusikaltimo sudėties.
24. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad EŽTT praktikoje komentarai socialiniame tinkle „Facebook“ pripažįstami tokiais pat pavojingais kaip komentarai interneto naujienų portaluose. Išties neapykantos kalbos internete, be kita ko, ir socialiniuose tinkluose, atsižvelgiant į itin greito ir plataus tokios kalbos skleidimo skaitmeninėje aplinkoje galimybę, keliamas pavojus ir kovos su neapykantos kalba elektroninėje aplinkoje problemos aktualumas, taip pat ir Lietuvai, yra pabrėžiami daugelyje tarptautinių institucijų dokumentų, skirtų neapykantos kalbai, taip pat EŽTT praktikoje (pvz., minėtos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos CM/Rec(2022)16 preambulės 5 įtrauka, Rekomendacijos 2, 3 punktai, priedo 16–27 punktai; EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41288/15, 127 punktas, su nuoroda į ECRI ataskaitą apie Lietuvą). Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga ir EŽTT praktikos nuostata, kad net ir vieno neapykantą kurstančio komentaro parašymas asmens „Facebook“ paskyroje turi būti vertinamas rimtai (Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, 127 punktas). Nagrinėjamoje byloje toks vertinimas ir buvo pateiktas nuteisus R. B. už nukentėjusiojo (kartu ir atitinkamos žmonių grupės) niekinimą dėl seksualinės orientacijos (BK 170 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, sprendžiant konkrečios neapykantos kalbos išraiškos kvalifikavimo ne tik pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal šio straipsnio 3 dalį klausimą, turi būti nustatyti konkretūs šioje nuostatoje įtvirtinti kvalifikuotosios nusikaltimo sudėties požymiai – kiek aktualu nagrinėjamos bylos kontekste kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos ir kaltininko tiesioginė tyčia taip elgtis. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje jos aplinkybes nuodugniai išnagrinėję ir įvertinę teismai šių požymių kaltininko veikoje pagrįstai nenustatė.
25. Darytina bendra išvada, kad, nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio skundžiamų dalių panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, teismams nepadarius kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo įstatymo taikymo ir procesinės teisės normų laikymosi klaidų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sauliaus Kulikausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Alenas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
| Pavadinimas: [2024-03-05][nuasmeninta nutartis byloje][2K-23-628-2024].docx Bylos nr.: 2K-23-628/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius 191674725 civilinis ieškovas baudž. byloje | Kategorijos: 3.1. Nužudymas (BK 129 str.) 2.8.9.1. Kasacinio skundo atmetimas (BPK 382 s. 1 p.) 3.1.2. Kvalifikuotas nužudymas (BK 129 str. 2 d.) 2. BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ 3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius) 3.1.2.8. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 8 p.) 2.8. Bylų procesas kasaciniame teisme 2.8.9. Teismo išnagrinėjusio kasacinę bylą nutarčių rūšys ir pagrindai (BPK 382, 383 str.) |
Baudžiamoji byla Nr. 2K-23-628/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23903-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Sauliui Kučiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Sauliaus Kučio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu D. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šiuo nuosprendžiu taip pat dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo išteisintas ir M. B., tačiau ši bylos dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalis dėl D. M. išteisinimo ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.
D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams.
Iš nuteistojo D. M. priteista: nukentėjusiajai V. V. Ž. atlyginti 1748 Eur turtinės ir 12 720 Eur neturtinės žalos bei 1000 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajam P. Ž. atlyginti 731,75 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos bei 12,04 Eur proceso išlaidų; nukentėjusiajai K. Ž. atlyginti 10 000 Eur neturtinės žalos bei 1000 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajai G. Ž. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nepilnametės nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą S. K.; civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 874,88 Eur turtinei žalai atlyginti; valstybei 1340,62 Eur antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiosioms V. V. Ž. ir K. Ž., išlaidoms atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tyčia nužudė nukentėjusįjį A. Ž. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: D. M. 2018 m. nuo gegužės 19 d. 22 val. iki gegužės 20 d. 0.53 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. Ž. sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius į veido sritį ir ne mažiau kaip vieną smūgį į krūtinės sritį bei du smūgius į dešinio dilbio nugarinį paviršių, taip nukentėjusiajam padarė krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva krūtinės minkštuosiuose audiniuose dešinėje pusėje ir dešinės pusės II–III–IV šonkaulių lūžiais, dešinio dilbio linijinio pobūdžio odos nubrozdinimus bei galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis apatinėje lūpoje ir pasmakrėje, odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame skruoste, viršutinėje lūpoje, kraujosruva po sausgysliniu šalmu pakaušio kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu dešiniame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio smilkininėje skiltyje, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, dėl to nukentėjusysis nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, o to komplikacija – galvos smegenų suspaudimas, mirė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. M. išteisintas, naikinama ir dėl šios dalies priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą motyvavo šiais argumentais:
3. Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis priimta išsamiai neištyrus faktinių bylos aplinkybių, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų įrodymais ir padarė neteisingas, surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl D. M. kaltės.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas advokatas S. Kučys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, BPK 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde ir remiantis išteisintųjų argumentais. Remdamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma pagal apeliacinius skundus ir proceso dalyvių reikalavimus. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimą padarydamas prielaidomis, bet ne įrodymais grindžiamą išvadą, kad D. M. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Darydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas jame išdėstė ne visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vertindamas įrodymus, darė klaidų dėl jų turinio, padarė įrodymų vertinimo spragų, dėl to iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiais įrodymais remiantis nustatytos atskiros faktinės aplinkybės ir kokiais įrodymais remdamasis šis teismas padarė išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nustatydamas A. Ž. mirties priežastį, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir plačiai analizavo specialisto išvadas, konsultacinę išvadą, komisinės teismo medicinos ekspertizės aktą, ekspertų N. Ratkaus ir J. Rybalko paaiškinimus, tačiau padarė išvadą, kad nukentėjusysis mirtį lėmusių sužalojimų negalėjo pasidaryti pats. Tai akivaizdžiai prieštarauja eksperto J. Rybalko komisinės ekspertizės išvadai ir eksperto teisme duotiems parodymams, kad „sprendžiant iš sužalojimų lokalizacijos ir jų pobūdžio, galima teigti, kad kraujosruva pakaušio srityje galėjo būti padaryta A. Ž. nugriuvus aukštielninkam ir atsitrenkus į kietą buką paviršių. Nustatyti, ar šį griuvimą lėmė galimai suduotas smūgis į veido ar krūtinės sritį, ar griuvimą sąlygojo nukentėjusiojo sunkus girtumas, nėra galimybės.“
4.3. Apeliacinės instancijos teismas kaip netiesioginius D. M. kaltės įrodymus pripažino SMS pranešimą A. T. ir šios atsakymą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų G. V. ir L. J. parodymus apie neva prisipažinimą padarius nusikaltimą, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartyje yra aiškiai argumentuota, kodėl tokie faktai negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų liko neištaisyti, jais ir toliau grindžiama D. M. kaltė, jie taip ir liko pripažinti D. M. kaltės įrodymais, nors buvo pripažinti prieštaraujančiais BPK nustatytiems reikalavimams.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, netinkamai ištyrė bei įvertino visumą byloje nustatytų duomenų, patvirtinančių šią esminę faktinę aplinkybę. Komisinę ekspertizę atlikęs ekspertas J. Rybalko neatmetė galimybės, kad kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose ir kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu galėjo atsirasti pargriuvus dėl girtumo; kita vertus, neneigė ir aplinkybės, kad šie padaromi ir pastūmus ar sudavus smūgių. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas vis tiek rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. M 182/2018(05), kurioje nurodyta, kad nukentėjusysis A. Ž. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po galvos smegenų dangalais, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, to komplikacija buvo galvos smegenų suspaudimas. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad A. Ž. kūne nustatyti sužalojimai, t. y. galvos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdomis apatinėje lūpoje ir pasmakrėje, odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame skruoste, viršutinėje lūpoje, kraujosruva po sausgysliniu šalmu pakaušio kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu dešiniajame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio smilkininėje skiltyje, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, susiformavo nuo mažiausiai keturių trauminių poveikių kietais bukais daiktais, į veido sritį suduodant kumščiu, įspiriant ar panašiai, po to kritus aukštielninkam ir pakaušio sritimi atsitrenkus į kietą pagrindą, o krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs kraujosruva krūtinės minkštuosiuose audiniuose dešinėje pusėje ir dešinės pusės II–III–IV šonkaulių lūžiais, padarytas mažiausiai vienu kieto buko daikto trauminiu poveikiu, suduodant kumščiu, įspiriant ar panašiu būdu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 182/2018(05) patikslinta, kad galimybė A. Ž. susižaloti pačiam griūnant yra mažai tikėtina – tam prieštarauja sužalojimų vieta ir jų pobūdis.
4.5. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daugiausia cituojama būtent ši medicininė išvada bei ekspertas N. Ratkus, akcentuojant ir bandant pagrįsti, kad nukentėjusysis griuvo su pagreičiu. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas N. Ratkus, pateikęs aptariamą išvadą, apklausoje teigė, jog „sužalojimai krūtinės ląstos srityje ir šonkaulių lūžiai, kad toks sužalojimas būtų padarytas griūnant tualete, maža tikimybė, tačiau atmesti kategoriškai nėra pagrindo. Kas dėl šonkaulių, tai daugiau būdinga smūgiavimui. Jeigu griuvimo metu, tai nebent atsitrenkus į ribotą daiktą griūvant. Tai maža tikimybė, bet jos atmesti irgi negalima. Jeigu atsitrenkus į turėklus prie laiptų, reikia griūti smarkiai, galbūt suklumpant ar panašiai, judant ir turint papildomą pagreitį.“ Kaip matyti ir iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas, nors šią eksperto paaiškinimų dalį nutyli ir šį įrodymų šaltinį cituoja selektyviai, vis dėlto pripažįsta, jog šis ekspertas nepatvirtino savo išvados dėl esminės aplinkybės, sukėlusios nukentėjusiojo mirtį: „Komentuodamas nukentėjusiojo kūne nustatytus sužalojimus (išskyrus sužalojimą pakaušio srityje), ekspertas, skirtingai nei nustatyta konsultacinėje išvadoje, dar kartą nurodė, kad jie yra būdingi daugiau smūgiavimui, tokius sužalojimus patirti griūnant – nedidelė tikimybė.“ Aptartos aplinkybės tik patvirtina eksperto išvados tikėtiną pobūdį ir nepašalina pagrįstų abejonių dėl to, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas pakaušio srityje galėjo atsirasti be jokio smurto prieš A. Ž., šiam paprasčiausiai pargriuvus. Tai iš esmės leidžia teigti ir kiti byloje esantys įrodymų šaltiniai, tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl D. M. kaltės, neturėjo jokio pagrindo remtis atskiromis specialisto paaiškinimų dalimis kaip įrodymų šaltiniu, neva patvirtinančiu kaltinimo iškeltas prielaidas apie A. Ž. mirties aplinkybes.
4.6. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad ekspertų išvadas dėl smurtinės nukentėjusiojo mirties lėmė tiek nustatytų sužalojimų skaičius ir jų vieta, tiek svarbia pripažinta aplinkybė, jog įvykio vietoje nebuvo rasta kraujo pėdsakų, būdingų griuvinėjimui. Šiuo aspektu atsižvelgtina į tai, kad byloje nepasitvirtino ir galima versija, jog šie pėdsakai galėjo būti neaptikti ar pašalinti. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, kad pirminėje įvykio vietos apžiūroje net nebuvo ieškoma kraujo pėdsakų, nes įvykio vietą apžiūrėję policijos pareigūnai manė, jog mirtis yra nesmurtinė, taip pat neatsižvelgta į tai, kad tuoj po įvykio buvo smarkus lietus, bei į tai, kad nukentėjusiojo motina sutvarkė ir išplovė namo vidų.
4.7. Komisinės ekspertizės narys ekspertas J. Rybalko, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodė, jog „sprendžiant iš sužalojimų lokalizacijos ir jų pobūdžio, galima teigti, kad kraujosruva pakaušio srityje galėjo būti padaryta A. Ž. nugriuvus aukštielninkam ir atsitrenkus į kietą buką paviršių. Nustatyti, ar šį griuvimą lėmė galimai suduotas smūgis į veido ar krūtinės sritį, ar griuvimą sąlygojo nukentėjusiojo sunkus girtumas, nėra galimybės.“ Taigi, nė vienas iš tyrimą atlikusių ekspertų nenurodė, kad nukentėjusysis mirė būtent dėl suduotų smūgių, nė vienas iš ekspertų kategoriškai nepasisakė, kad nukentėjusiojo mirtis yra nusikaltimo pasekmė, o ne nelaimingas atsitikimas. Priešingai, visi ekspertai, tarp jų ir konsultacinę išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas P. Petreikis, patvirtino, kad nėra galimybės pašalinti abejonių dėl nukentėjusiojo mirtį sukėlusio smūgio mechanizmo ir kad negalima paneigti fakto, jog jis galėjo būti sukeltas nukentėjusiajam pargriūnant dėl jo sunkaus neblaivumo laipsnio.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš kaltės įrodymų nurodė tai, jog konfliktinius D. M. bei nukentėjusiojo A. Ž. santykius patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Todėl teismas, įvertinęs byloje esančių tiesioginių, netiesioginių bei išvestinių įrodymų visumą, susiejęs juos į vientisą grandinę, nusprendė, kad byloje esantys įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina D. M. kaltę. Nelogiška teismo išvada, kad, priešingai nei D. M. atveju, M. B. nesiejo konfliktiniai santykiai su nukentėjusiuoju A. Ž., M. B. neturėjo ir jokių motyvų smurtauti prieš nukentėjusįjį – atvyko pas pastarąjį tam, kad pasislėptų nuo teisėsaugos institucijų, taigi, jam nebuvo palankus konfliktas su nukentėjusiuoju. Be to, byloje nėra jokių kitų netiesioginių įrodymų, suteikiančių pagrindą spręsti apie išteisintojo M. B. indėlį. Akivaizdu, kad šie nurodyti teismo argumentai yra tik prielaidos ir spėjimai, visiškai neparemti jokiais byloje esančiais įrodymais.
4.9. Byloje esantys teismo aptarti netiesioginiai įrodymai buvo vertinami selektyviai ir tendencingai, remiantis ne konkrečiai nustatytu atitinkamų įrodymų šaltinių turiniu, o teismo prielaidomis apie tai, koks galėtų būti (realiai nenustatytas) atitinkamų įrodymų turinys. Toks įrodymų vertinimas, akivaizdu, neatitinka teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų tiek dėl įrodymų vertinimo apskritai, tiek dėl papildomų sąlygų nuosprendį grindžiant išimtinai netiesioginiais įrodymais. Byloje esančių įrodymų visuma, kurios dalį apeliacinės instancijos teismas apskritai nutylėjo, paneigia nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.
4.10. Pasisakydamas dėl nuteistojo D. M. kaltės padarius labai sunkų nusikaltimą, nurodytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodytumo ir pažeisdamas imperatyvų BPK reikalavimą visus įrodymus vertinti išsamiai, Lietuvos apeliacinis teismas vien formaliais motyvais atsisakė remtis ir poligrafo tyrimo duomenimis, nes atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atsižvelgė ir į poligrafo duomenis, kurie, nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, yra svarbus duomuo, kad susiformuotų teisingas ir visapusiškas teismo vidinis įsitikinimas, nes be to neįmanoma priimti teisėto ir pagrįsto teismo nuosprendžio. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas net vertinti šiuos nuteistojo D. M. kaltę paneigiančius duomenis, buvo neobjektyvus.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo D. M. gynėjo advokato S. Kučio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, tikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-193-648/2022, 2K-104-697/2023 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-16-788/2023 ir kt.). Taigi, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-141-697/2021, 2K-51-788/2022, 2K-43-594/2023 ir kt.).
7. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo D. M. gynėjas jame ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą, argumentuodamas tuo, jog apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo kaltės klausimą išsprendė tik spėjimais ir prielaidomis, nenustatęs tikrųjų bylos aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo mirtimi, ir tinkamai neįvertinęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadų (Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05)), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto išvadų (Nr. EKM 45/2019 (01)), ekspertų N. Ratkaus, J. Rybalko paaiškinimų, nepašalinęs juose esančių prieštaravimų, taip pat kritikuojamas liudytojų parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolų ir kitų įrodymų vertinimas bei pateikiama jų sava interpretacija.
8. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, jog kasatorius siekia, kad dar kartą būtų patikrintas įrodymų vertinimas, tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK 20 straipsnyje ir BPK 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų
9. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas, ginčydamas D. M. kaltę, nurodo argumentus, susijusius su, kasatoriaus nuomone, netinkamu apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didelė skundų argumentų dalis dėl BPK pažeidimų yra susijusi su specialisto išvadose Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05) bei ekspertizės akte Nr. EKM 45/2019 (01) pateiktų išvadų, ekspertų paaiškinimų vertinimo kritika ir juose esančiais nepašalintais prieštaravimais, taip ginčijant nuteistojo kaltę. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė tik prielaidomis ir nepagrįstais bendro pobūdžio samprotavimais, nepašalintais prieštaravimais bei neįvertinęs visų surinktų bylai reikšmingų įrodymų, taip nepagrįstai suteikdamas pirmenybę vieniems įrodymams prieš kitus ir nemotyvuotai atmesdamas nuteistajam palankias ekspertizės akto išvadas, ekspertų paaiškinimus bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Taip pat, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
10. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023 ir kt.).
11. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei BPK 305–307 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2014, 2K-29-489/2015, 2K-33-697/2023 ir kt.).
12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir motyvus teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių pirmiau nurodytų trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
13. Kasatoriaus skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. M. kaltę grindė prielaidomis, nesuprantamais, prieštaringais ir formaliais duomenimis, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė, išdėstyti motyvai, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo nekaltumo, argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo, taip pat kodėl nuteistojo nurodomos versijos atmetamos. Be to, skundžiamame nuosprendyje įrodymai palyginti tarpusavyje tiek nuoseklumo, tiek atitikties kitiems bylos duomenims aspektais, išvados argumentuotos, motyvuotai paneigtos ir atmestos keltos gynybos versijos. Todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra formalus, nesuprantamas ar prieštaringas, nėra jokio pagrindo.
14. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais, o jų nesant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.
15. Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir tikrindamas apskųstą išteisinamąjį nuosprendį pagal prokurorės bei nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliacinius skundus, ne tik atliko papildomą įrodymų tyrimą (t. y. papildomai apklausė liudytojus A. T., S. G., A. R., O. K., D. K.; papildomai išklausė eksperto N. Ratkaus paaiškinimus), bet ir iš naujo (kitaip nei pirmosios instancijos teismas) įvertino visus bylos duomenis, surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kurios turėjo reikšmės kvalifikuojant nuteistojo D. M. nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, įvertino byloje esančius įrodymus (paties nuteistojo D. M., išteisintojo M. B., nukentėjusiųjų P. Ž., D. Ž., V. V. Ž., liudytojų A. T., M. M., D. K., D. M., S. J., S. K., A. V., V. J., I. V., D. K., G. V., L. J., O. K., A. R. parodymus, eksperto N. Ratkaus specialisto išvadas Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05), ekspertizės akto Nr. EKM 45/2019 (01) išvadas, teismo medicinos gydytojo P. Petreikio konsultacinę išvadą Nr. 0191/19, DNR laboratorijos specialisto išvadas Nr. S 206/2018 (01) ir Nr. S52/2023 (01), specialisto S. Golco, ekspertų N. Ratkaus ir J. Rybalko teisiamųjų posėdžių metu duotus paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolą, mobiliojo ryšio abonentinių numerių išklotines, kitus rašytinius įrodymus), kruopščiai patikrino kiekvieno jų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, taip pat motyvuotai aptarė ir paneigė nuteistojo gynybos versiją, kad nukentėjusysis A. Ž., būdamas neblaivus, griuvinėjo ir galimai pats mirtinai susižalojo. Be to, skundžiamame sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, BPK 331 straipsnis). Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
16. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019, 2K-141-697/2021, 2K-54-942/2022 ir kt.); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020, 2K-54-942/2022, 2K-63-489/2024 ir kt.). Ekspertizės akto (specialisto išvados) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinamas BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusį specialistą (ekspertą) ir prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-83/2013, 2K-180/2014, 2K-7-358-303/2015, 2K-191-507/2016, 2K-188-648/2017, 2K-67-942/2022).
17. Nustatant veikos teisiniam vertinimui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje buvo pateiktos atitinkamos išvados, t. y. specialisto išvados Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05) (ekspertas N. Ratkus), teismo medicinos gydytojo P. Petreikio konsultacinė išvada Nr. 0191/19, ekspertizės aktas Nr. EKM 45/2019 (01) (ekspertai V. Kolomiecas (V. Kolomiec), J. Rybalko). Taip pat teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti tyrimus atlikę ekspertai N. Ratkus ir J. Rybalko. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad byloje keliamam klausimui spręsti – kaip (griūnant ar suduodant smūgius) nukentėjusiajam A. Ž. buvo padaryti mirtį sukėlę galvos sumušimai – apeliacinės instancijos teismas skyrė itin daug dėmesio ir ėmėsi visų priemonių specialisto ir ekspertų išvadose esantiems netikslumams pašalinti. Nuosprendyje aptartos ir išanalizuotos visos byloje pateiktos specialistų ir ekspertų išvados, taip pat šias išvadas pateikusių specialisto N. Ratkaus ir eksperto J. Rybalko teismuose duoti paaiškinimai. Įvertinęs specialisto ir ekspertų išvadų bei jų paaiškinimų turinį, jas palyginęs tarpusavyje, sugretinęs su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi iš esmės specialisto N. Ratkaus pateiktomis specialisto išvadomis Nr. M 182/2018 (05), Nr. pM 182/2018 (05) ir skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusysis mirė nuo galvoje padarytų smurtinių sužalojimų, o ne nuo galimo intensyvaus, nevienkartinio griuvinėjimo, kai buvo neblaivus. Su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, nes toks specialisto ir ekspertų išvadų patikimumo tikrinimas šalinant esančius netikslumus ir vertinimas kartu su kitais bylos įrodymais buvo atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Dėl to atitinkamai nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė, kokiu būdu (kieno veiksmais) nukentėjusiajam A. Ž. buvo padaryta mirtį sukėlusi galvos trauma.
18. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino su nuteistuoju D. M. atlikto tyrimo poligrafu metu gautų duomenų, kurie paneigia teismo išvadas dėl jo pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį.
19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad duomenys, gauti naudojant poligrafą, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti pripažinti įrodymais. Be to, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-166-699/2018, 2K-47-648/2022 ir kt.). Tačiau kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-788/2015, 2K-16-788/2023).
20. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį A. Ž. padarymo aplinkybes nustatė byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, o ne nuteistojo D. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodymų metu nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad nukentėjusysis mirtinai susižalojo nuo griuvinėjimo, kai buvo neblaivus. Taigi, smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktas buvo nustatytas kitų įrodymų visuma, todėl šiuo atveju tyrimo poligrafo rezultatais, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo remiamasi pagrįstai.
21. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, t. y. sulaikymo metu nuteistojo D. M. pasakytomis frazėmis. Kasatoriaus nuomone, šie duomenys gauti pažeidžiant BPK nustatytą tvarką ir jais negalėjo būti grindžiama D. M. kaltė.
23. BPK 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje nurodytas pranešimas apie įtarimą. BPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. BPK 140 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio kodekso 187 straipsnyje nustatytus veiksmus, t. y. prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju.
24. Iš byloje esančių duomenų (pareigūno G. V. tarnybinio pranešimo (4 t., b. l. 27), D. M. laikinojo sulaikymo protokolo (4 t., b. l. 35–38)) matyti, kad D. M. buvo sulaikytas 2018 m. gegužės 22 d. 17 val. 40 min. (duomenys neskelbtini), ir policijos pareigūnų pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę. 2018 m. gegužės 23 d., t. y. kitą dieną po sulaikymo, D. M. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir tą pačią dieną jis pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis (4 t., b. l. 80, 82–83). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 16 d. teisiamajame posėdyje, kaip liudytojai buvo apklausti sulaikymą vykdę pareigūnai G. V. ir L. J. Šie liudytojai, be kitų aplinkybių, parodė, kad kai D. M. sulaikymo metu buvo konvojuojamas, tarnybiniame automobilyje jis paminėjo, jog daug kartų mušdavo A. Ž., bet šis nemirdavo.
25. Kasacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos nuteistojo D. M. sulaikymo aplinkybės nepatvirtina, kad sulaikant nuteistąjį buvo padaryti neteisėti veiksmai, t. y. tokiu būdu buvo vykdoma jo neformali apklausa. Policijos pareigūnai teisiamajame posėdyje parodė tik apie paties D. M. sulaikymo aplinkybes ir jo elgesį (pasakytas frazes) sulaikymo metu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistajam D. M. sulaikymo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, jis buvo verčiamas kalbėti, atsakinėti į klausimus, klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas policijos pareigūnų teismo posėdyje duotus parodymus apie D. M. sulaikymo aplinkybes įrodymais ir remdamasis šiais duomenimis skundžiamame nuosprendyje, BPK nuostatų nepažeidė.
26. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, esminių BPK pažeidimų, nurodytų kasaciniame skunde, nepadarė ir pagal nustatytas faktines aplinkybes motyvuotai ir pagrįstai nusprendė, jog D. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Dėl to kasaciniame skunde nurodytais pagrindais keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. M. gynėjo advokato Sauliaus Kučio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Rima Ažubalytė
Sigita Jokimaitė
| Pavadinimas: [2024-03-05][nuasmeninta nutartis byloje][2K-36-594-2024].docx Bylos nr.: 2K-36-594/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip Panevėžio teritorinė ligonių kasa 188784179 civilinis ieškovas baudž. byloje | Kategorijos: 3.1. Nužudymas (BK 129 str.) 3.1.1. Nužudymas (BK 129 str. 1 d.) 2.8.9.1. Kasacinio skundo atmetimas (BPK 382 s. 1 p.) 2. BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ 3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius) 2.8. Bylų procesas kasaciniame teisme 2.8.9. Teismo išnagrinėjusio kasacinę bylą nutarčių rūšys ir pagrindai (BPK 382, 383 str.) |
Baudžiamoji byla Nr. 2K-36-594/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44574-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Č. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 15 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžiu P. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 15 d. nuosprendžiu nuteistojo P. Č. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, P. Č. į bausmės laiką įskaitytas jo laikymo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje stacionariai teismo psichiatrinei, teismo psichologinei ekspertizei atlikti laikas nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2022 m. lapkričio 18 d.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo P. Č. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą išvadą, jog P. Č. nužudė P. Š. netiesiogine tyčia, bei jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. P. Č. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui. Tačiau pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 141 straipsnio 1 dalies ir BK 66 straipsnio nuostatas, nes į P. Č. paskirtą bausmę neįskaitė laiko, kurį jis išbuvo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje, kur buvo pasiųstas, kad jam būtų atlikta stacionarinė teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo P. Č. gynėjas advokatas A. Penelis prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nenustatė inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių (kaltės), neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo praktiką, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 22 straipsnio 3 dalies, BPK 275 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 320 straipsnio 3 dalies bei rungimosi ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nagrinėjamos bylos nepatikrino tinkamai (t. y. nepašalino esminių prieštaravimų, esančių tarp teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-92/2022 išvadų ir konsultacinės išvados Nr. S3/2022) ir tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (t. y. papildomai neapklausė specialisto K. Daškevičiaus).
3.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad jei proceso dalyvių pateikta konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms, teismai turi pareigą pašalinti juose esančius esminius prieštaravimus, t. y. į teismo posėdį kviesti specialistus (ekspertus); skirti naują ekspertizę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2009, 2K-436/2010, 2K-211-895/2018 ir kt.).
3.4. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo gynėjo iniciatyva buvo pateikta teismo psichiatrijos specialisto K. Daškevičiaus konsultacinė išvada Nr. S3/2022, joje nurodoma, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu dėl išsivysčiusio ūmaus psichozinio epizodo – patologinės girtumo būklės – negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Pirmosios instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą (t. y. peržiūrėjus įvykio vietos vaizdo įrašą iš pateiktų policijos pareigūnų „Bodycam“ įrenginių) ir siekiant pašalinti abejones dėl P. Č. nepakaltinamumo, buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė. Iš ekspertizės akto Nr. 75U-II-92/2022 turinio matyti, kad ekspertų išvados yra prieštaringos konsultacinei išvadai. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių prieštaravimų nepašalino, o nuteistojo gynėjo prašymų kviesti į teismo posėdžius specialistą K. Daškevičių (t. y. kad įvertintų nuteistojo elgesį, užfiksuotą policijos pareigūnų vaizdo įraše, ir kt.) ir ekspertus (t. y. kad įvertintų ir atsakytų, ar vaizdo įraše fiksuotus veiksmus P. Č. galėjo atlikti esant sutrikusios sąmonės – amnezinės būsenos; ar įvykio metu nuteistasis dėl patologinio girtumo galėjo būti psichozės būsenos ir kt.) netenkino ir juos atmetė iš esmės jų nemotyvavę.
3.5. Kasatoriaus nuomone, teismai, vertindami tiek ekspertizės akte Nr. 75U-II-92/2022, tiek konsultacinėje išvadoje Nr. S3/2022 pateiktas išvadas, nepašalino esminių prieštaravimų, taip pat nesiaiškino šių išvadų surašymo aplinkybių, dėl to pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai suteikdami pirmenybę vieniems įrodymams prieš kitus, ir nemotyvuotai atmetė nuteistajam palankias specialisto išvadas.
3.6. Kasaciniame skunde taip pat kritikuojamos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-92/2022 išvados ir pažymima, kad šios išvados pateiktos remiantis ne visomis nustatytomis bylos aplinkybėmis ir pateiktais duomenimis, o išimtinai įvertinus tik vaizdo įrašuose užfiksuotą P. Č. elgesį po įvykio.
3.7. Byloje nustatyta aplinkybė, kad P. Č. peiliu sudavė nukentėjusiajam tris stiprius smūgius, kasatoriaus nuomone, neįrodo, jog nuteistasis šiuos veiksmus padarė veikdamas netiesiogine tyčia (t. y. suvokė savo veikos pobūdį, norėjo ar sąmoningai leido atsirasti veikos rezultatui). Pažymima, kad teismų skundžiamuose sprendimuose nuteistojo kaltė – netiesioginė tyčia grindžiama ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis. Be to, byloje nenustatyta, dėl kokių priežasčių tarp P. Č. ir nukentėjusiojo galimai galėjo kilti konfliktas ir iš viso ar toks buvo kilęs. Tai, kad apsvaigę nuo alkoholio nuteistasis ir nukentėjusysis tarpusavyje niekada nekonfliktavo, ar tai, kad P. Č. nebuvo konfliktiškas ar ūmaus būdo, patvirtino tiek liudytojų parodymai, tiek konsultacinėje išvadoje pateiktas nuteistojo asmenybės tyrimas.
3.8. Kasatoriaus nuomone, tiek pirmiau nurodytos aplinkybės, tiek byloje esantys duomenys nepaneigia, kad P. Č. galimai veikė būtinosios ginties sąlygomis, staiga labai susijaudinęs, ar jo elgesį nulėmė itin provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, ar veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas arba dėl didelio susijaudinimo.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojoje byloje padarytų esminių BPK pažeidimų yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, taip pat atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai paaiškino, kodėl tam tikri apeliacinio skundo argumentai atmetami. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kaip vertina ekspertizės akte pateiktas išvadas ir kodėl joms pritaria, atsakė ir į skundo argumentus dėl P. Č. psichikos būklės ir jo pakaltinamumo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas kai kuriuos bylos duomenis vertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas, nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnyje nustatyti pažeidimai ar teismas pažeidė kitus įstatymo reikalavimus.
4.2. Nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai dėl teismų protokolinėmis nutartimis atmestų nuteistojo gynėjo prašymų teisiamuosiuose posėdžiuose apklausti specialistus ir ekspertus. BPK nustato, kad tiek specialistas, tiek ekspertas kviečiamas į teismo posėdį tada, kai reikia paaiškinti ar papildyti jų pateiktą specialisto išvadą ar ekspertizės aktą (BPK 284 straipsnio 2 dalis, BPK 285 straipsnis), tačiau kai šie dokumentai yra pakankamai aiškūs ir išsamūs, minėti asmenys į teismo posėdį nekviečiami. Tuo, kad, pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl P. Č. psichikos būklės ir siekiant pašalinti esančius prieštaravimus tarp byloje esančios Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvados Nr. 97TPK-46/2022 ir konsultacinės išvados, buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė, o ne apklausti šias išvadas pateikę specialistai, akivaizdžiai nebuvo pažeistos nei gynybos, nei kaltinamojo teisės. Rungimosi principas taip pat nagrinėjamoje byloje buvo įgyvendintas, nes skiriant ekspertizę tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjas turėjo teisę užduoti klausimus ekspertams. Tai, kad bylą nagrinėjusiems teismams pateiktas ekspertizės aktas nesukėlė abejonių ir konstatuota, jog pateiktas dokumentas yra pakankamai aiškus, išsamus ir pagrįstas, o jį pateikusių ekspertų kompetencija ir taikyti tyrimo metodai nekelia abejonių, dėl to jį pateikę ekspertai į teismo posėdį nekviečiami, o gynybos prašymai dėl jų apklausos motyvuotai atmesti, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai tiriant ir vertinant bylos duomenis.
4.3. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuteistojo P. Č. netiesiogine tyčia padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, patvirtina tiek byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų, tiek nustatytų aplinkybių visuma. Atkreipiamas dėmesys, kad konflikto aplinkybės tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo yra fakto, o ne teisės taikymo klausimas, dėl to tai nėra kasacinio proceso dalykas. Be to, kasacinio skundo argumentai dėl padarytų esminių įrodymų vertinimo pažeidimų taip pat nelaikytini pagrįstais ir negali būti kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
4.4. Nagrinėjamoje byloje pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad P. Č. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai ar egzistuoja aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnis), ar veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, ar nužudymas galėjo būti padarytas dėl didelio susijaudinimo. Kasatorius skunde keliamas šias versijas grindžia tik prielaidomis ir spėjimais, pateikdamas savo subjektyvų vertinimą, o ne konkrečiais ir pagrįstais bylos duomenimis.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo P. Č. gynėjo advokato A. Penelio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023 ir kt.).
7. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016, 2K-274-788/2019, 2K-173-495/2021 ir kt.). Kasatoriaus nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-89-511/2023, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.).
8. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis skundo argumentų skiriama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo kritikai, pateikiamos savos išvados dėl įrodymų pakankamumo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su P. Č. nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei ginčydamas nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą, iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino ekspertizės akto Nr. 75U-II-92/2022 išvadas, konsultacinę išvadą Nr. S3/2022, nepašalino juose esančių prieštaravimų, taip pat padarė tik prielaidomis grįstą išvadą, jog nuteistasis tyčia nužudė nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų
9. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 129 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai nuteisė P. Č. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Kaip minėta, iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didelė skundo argumentų dalis dėl BPK pažeidimų yra susijusi su ekspertizės akte Nr. 75U-II-92/2022 pateiktų išvadų kritika, taip ginčijant nuteistojo P. Č. kaltę. Kasaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje remtasi tik kaltinamaisiais įrodymais, taip nepagrįstai suteikiant pirmenybę vieniems įrodymams prieš kitus ir nemotyvuotai, nepašalinus juose esančių prieštaravimų, atmetant nuteistajam palankią konsultacinę išvadą. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
10. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).
12. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus (dalis kurių atkartojami ir kasaciniame skunde), esmines aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino bylos įrodymus (paties nuteistojo P. Č., nukentėjusiosios N. Š., liudytojų A. S., T. Z., E. B., A. N., L. M., A. P., L. Č. parodymus, specialisto išvadas Nr. M 1634/2021 (01), Nr. S 19/2022 (01), Nr. G 1151/2021 (05), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 75U-II-92/2022, VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos specialisto K. Daškevičiaus konsultacinę išvadą Nr. S3/2022, 2022 m. birželio 2 d. teisės psichologijos specialisto A. Segalo (A. Segal) konsultacinę išvadą, policijos pareigūnų įrenginiu „Bodycam“ užfiksuoto vaizdo įrašo turinį, įvykio vietos apžiūros protokolus, kitus rašytinius bylos duomenis), patikrino kiekvieno jų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdami į surinktų įrodymų visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, taip pat motyvuotai aptarė ir paneigė gynybos versijas, kad nuteistasis P. Č. veikos padarymo metu neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį, nes buvo patologinio girtumo būsenos, dėl to negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, ir jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes, pagrindžiančias nuteistojo kaltę. Teismų sprendimuose įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant argumentuotus motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami (teismo psichiatrijos specialisto K. Daškevičiaus konsultacinė išvada Nr. S3/2022, teisės psichologijos specialisto A. Segalo konsultacinė išvada), teismų išvados motyvuotos, išsamios, logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimų argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimų.
13. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir motyvuotai argumentavo, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo P. Č. kaltės, išsamiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo, dėl įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo, taip pat dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tiek vertinant aplinkybes, šalinančias baudžiamąją atsakomybę.
14. Kasacinės instancijos teismo praktikoje aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal gautą apeliacinį skundą tikrindamas apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-507/2017, 2K-232-942/2020, 2K-18-976/2021, 2K-68-976/2023 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje reikalingų ištirti įrodymų tyrimą (tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia). Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas.
15. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistojo gynėjo prašymo ir į teisiamąjį posėdį nekvietė specialisto K. Daškevičiaus duoti papildomų paaiškinimų apie nuteistojo elgesį, užfiksuotą policijos pareigūnų vaizdo įraše, ir konsultacinėje išvadoje Nr. S3/2022 pateiktas išvadas dėl P. Č. nustatyto patologinio girtumo būsenos nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl tinkamai neatliko įrodymų tyrimo ir nepašalino byloje esančių neaiškumų bei prieštaravimų.
16. Teismų praktikoje yra išaiškinta, rungimosi principas pažeidžiamas tuo atveju, jei teismai be tinkamo pagrindo atsisako priimti ir tirti kaltinamojo ar jo gynėjo pateikiamas konsultacines išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-465/2010), tačiau iš nagrinėjamos bylos medžiagos tokios aplinkybės neišplaukia. Nustatant veikos teisiniam vertinimui reikšmingas aplinkybes, byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. vasario 24 d. specialisto išvada Nr. 97TPK-46/2022, šioje išvadoje nurodoma, kad P. Č. netikslinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes byloje nėra duomenų apie jo lėtinius psichikos sutrikimus, kurie trukdytų suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, P. Č. gynėjas pateikė VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos specialisto K. Daškevičiaus konsultacinę išvadą Nr. S3/2022, kurioje nurodoma, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu dėl išsivysčiusio ūmaus psichozinio epizodo – patologinės girtumo būklės negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl P. Č. psichikos sutrikimo veikos padarymo metu ir prieštaravimus tarp pirminės specialisto išvados Nr. 97TPK-46/2022 ir konsultacinės išvados Nr. S3/2022, tenkino prokurorės 2022 m. liepos 7 d. pateiktą prašymą ir 2022 m. liepos 11 d. nutartimi paskyrė stacionarinę teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę P. Č. psichikos sveikatos būklei nustatyti.
17. Ekspertizės aktu Nr. 75U-II-92/2022 nustatyta, kad P. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo paprasto girtumo būsenos ir galėjo suprasti (visiškai) savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu P. Č. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, dėl kurių negalėtų suvokti (ar iš dalies) savo atliekamų veiksmų esmės ir jų valdyti. Nors tyrimo metu P. Č. konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, tačiau dėl to skirti priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių nereikia, nes jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir šiuos veiksmus valdyti.
18. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai, įvertinę ekspertizės akto Nr. 75U-II-92/2022 patikimumą, išsamumą, ekspertizę atlikusių ekspertų kompetenciją bei jų taikytų tyrimo metodų pagrįstumą ir tinkamumą, tyrimui pateiktos medžiagos tinkamumą ir išsamumą, aptarę ekspertizės akto išvadas ir jas palyginę su kita bylos medžiaga, susijusia su P. Č. veiksmais po įvykdytos nusikalstamos veikos, nurodė motyvuotus argumentus, paaiškinančius, kodėl gynybos pateikta konsultacinė išvada Nr. S3/2022 negali būti vertinama kaip objektyvus įrodymas ir nepaneigia nei byloje nustatytų aplinkybių, nei ekspertizės akto išvadų dėl P. Č. gebėjimo nusikalstamos veikos padarymo metu suvokti savo veiksmus ir juos valdyti.
20. Dėl specialisto šaukimo į teismo posėdį pažymėtina, kad pagal BPK 284 straipsnio 2 dalies nuostatas specialistas į teismo posėdį šaukiamas, kad būtų apklaustas, tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, jog jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ir papildyti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad konsultacinę išvadą davęs asmuo kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas, jeigu teismui kyla abejonių dėl šio asmens specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais klausimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018). Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2023 m. gegužės 24 d. protokoline nutartimi priėmė sprendimą netenkinti nuteistojo P. Č. gynėjo prašymo kviesti į teismo posėdį konsultacinę išvadą pateikusį specialistą K. Daškevičių ir argumentuotai išdėstė tokio savo sprendimo motyvus (4 t., b. l. 87). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-247-788/2017, 2K-43-697/2018 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Todėl vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad buvo neišsamiai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės ar nepašalinti prieštaravimai ir taip pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas.
21. Teisėjų kolegija taip pat nusprendžia, kad šioje byloje nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-628/2022, 2K-68-976/2023 ir kt.), o šioje byloje tokie prieštaravimai nenustatyti.
22. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų, nurodytų kasaciniame skunde, ir pagal nustatytas faktines aplinkybes padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, jog P. Č. padarė jam inkriminuotą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, būdamas paprasto (fiziologinio) girtumo būsenos.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai P. Č. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį nužudymą. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusysis galėjo būti nužudytas ir veikiant būtinosios ginties sąlygomis arba nuteistajam veikus staiga labai susijaudinus bei dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio. Tačiau ir šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.
24. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, ir jų norėjo. BK 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas padarytu netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, sužalojimų skaičių, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-745/2015, 2K-7-193-895/2016 ir kt.).
25. Teismai, skundžiamuose sprendimuose ištyrę ir įvertinę surinktus įrodymus nagrinėjamoje byloje, nustatė, kad P. Č., būdamas neblaivus (nustatytas 2,16 promilės neblaivumas), tačiau suvokdamas savo veiksmus, peiliu tris kartus dūrė nukentėjusiajam P. Š. į gyvybiškai svarbias kūno dalis, t. y. į pilvo dešinę ir kairę puses bei krūtinės vidurio liniją; dėl durtinių-pjautinių pilvo ir krūtinės ląstos sužalojimų (žaizdų kanalų gyliai siekė 12–18 cm, o tai patvirtina, kad dūriai buvo gilūs ir stiprūs), kurių komplikacija – vidinis bei išorinis nukraujavimas, koma, šokas, kvėpavimo, širdies ir kepenų veiklos nepakankamumas, nukentėjusysis mirė; po įvykio P. Č. nukentėjusiojo sveikatos būkle nesidomėjo ir nepasirūpino, kad jam būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba, o nuėjo į kitą kambarį ir užmigo. Šių nustatytų aplinkybių visuma patvirtina teismų išvadą, kad P. Č., durdamas peiliu nukentėjusiajam tris kartus į gyvybiškai svarbias kūno vietas, suvokė galimas savo veiksmų pasekmes (kad kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai bei gyvybei), ir nors nesiekė P. Š. nužudyti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. P. Š. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (18 punktas) turinio matyti ir tai, kad teismas, įvertinęs bylos duomenis ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, aptarė ir kitų veikos subjektyviųjų požymių turinį ir pagrįstai pripažino, jog nusikaltimo motyvas buvo P. Č. ir P. Š. tarpusavio asmeninis konfliktas, kurį lėmė apsvaigimas nuo alkoholio.
26. Kasacinės instancijos teismo vertinimu, teismai pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad P. Č. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, nes baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, kad nuteistasis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti BK nustatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuteistojo P. Č. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas.
27. Nepagrįsti ir atmestini kasatoriaus skundo argumentai, kad nukentėjusysis galimai galėjo būti nužudytas veikiant būtinosios ginties sąlygomis arba nuteistajam P. Č. veikus staiga labai susijaudinus bei dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio 15 punkte išdėstė aiškius motyvus, kodėl, įvertinus visas reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nužudymas galėjo būti padarytas dėl didelio susijaudinimo, veikiant būtinosios ginties sąlygomis arba veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kitaip vertinti šias nustatytas aplinkybes ir daryti priešingas išvadas neturi teisinio pagrindo.
28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami bylos įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kasaciniame skunde nurodytais pagrindais keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus sprendimus nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. Č. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Ridikas
Tomas Šeškauskas
Albinas Antanaitis
| Pavadinimas: [2024-03-06][nuasmeninta nutartis byloje][2K-43-495-2024].docx Bylos nr.: 2K-43-495/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip “Solikar Group” 305169434 nuteistasis | Kategorijos: 14.5.1. Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.) 29.1. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str.) 29.1.1. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.) 1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ 1.1. Bendroji dalis 1.1.1. Bendrosios nuostatos (BK I skyrius) 1.2.14.5.1. Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.) 1.2.29.1. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str.) 1.2.29.1.1. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.) 1.2. Specialioji dalis 1.1.1.5.3. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (BK 2 str. 6 d.) 14.5. Sukčiavimas (BK 182 str.) 1.1.1.5. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos (BK 2 str.) 1.2.14.5. Sukčiavimas (BK 182 str.) 14. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius) 1.2.14. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius) 29. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu (BK XLIII skyrius) 1.2.29. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu (BK XLIII skyrius) |
Baudžiamoji byla Nr. 2K-43-495/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50473-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.1.5.3; 1.2.14.5.1; 1.2.29.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteisto juridinio asmens UAB „S“ atstovės advokatės Giedrės Subačiūtės-Dulinskienės ir nuteistojo K. L. ir jo gynėjo advokato Viliaus Masiulio kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 30 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžiu K. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda bei pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
UAB „S“ nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda bei pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 30 d. nutartimi UAB „S. G.“ atstovės advokatės Giedrės Subačiūtės-Dulinskienės bei nuteistojo K. L. ir jo gynėjo advokato Viliaus Masiulio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. L. ir UAB „S“ pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad K. L., būdamas UAB „S“ vienas iš akcininkų bei savininkų ir UAB „S“ vadovas, veikdamas UAB „S“ vardu ir interesais, turėdamas teisę atstovauti UAB „S“ ir priimti sprendimus UAB „S“ vardu bei kontroliuoti UAB „S“ veiklą, turėdamas tikslą išvengti savo vadovaujamos UAB „S“ turtinės prievolės atsiskaityti su buvusiu UAB „S“ darbuotoju G. P., 2020 m. lapkričio 11 d. 8.40 val., būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, el. paštu (duomenys neskelbtini) kreipėsi į UAB „Dekanas“, kuri teikia UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, direktorę J. S. el. paštu (duomenys neskelbtini), prašydamas parengti UAB „S“ kasos išlaidų orderio dėl 1680 Eur atlyginimo išmokėjimo G. P. projektą. Tokį prašymą J. S. įvykdė – 2020 m. lapkričio 11 d. 10.00 val. iš elektroninio pašto info@dekanas.eu į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) pateikė UAB „S“ kasos išlaidų orderio Nr. KIO-009 projektą K. L., kaip įmonės vadovui, į įmonės el. paštą adresu (duomenys neskelbtini) K. L., turėdamas UAB „S“ kasos išlaidų orderio Nr. KIO-009 projektą, kuriame buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti jo įforminimo data 2020 m. rugpjūčio 17 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2020 m. lapkričio 11 d. 10.00 val. ir ne vėliau kaip 2020 m. lapkričio 12 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje sukūrė jame G. P. parašą, taip suklastodamas dokumentą – kasos išlaidų orderį, nes jame buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys faktai: data; 1680 Eur išmokėjimo G. P. faktas; gavėjo G. P. parašas, nors faktiškai tokių pinigų ne tik kad neišmokėjo, bet jų mokėti 2020 m. rugpjūčio 17 d. (atgaline data) negalėjo. Turėdamas tokį suklastotą dokumentą – kasos išlaidų orderį, jo nuorašą: 1) 2020 m. lapkričio 12 d. elektroniniu paštu iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į elektroninį paštą info@dekanas.eu, būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, išsiuntė į UAB „Dekanas“, kuri veiklą vykdo Klaipėdoje, Markučių g. 1-48, ir jis buvo įtrauktas į UAB „S“ apskaitą kaip 2020 m. rugpjūčio 17 d. finansinė operacija, į UAB „S“ kasos knygą, taip nurodė tikrovės neatitinkančią operacijos datą; 2) kaip dokumentą, patvirtinantį atsiskaitymą su G. P., 2020 m. lapkričio 12 d. 9.55 val. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į elektroninį paštą kaunasdgk4@vdi.lt, būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pateikė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai (toliau – ir Darbo ginčų komisija), esančiai Kaune, L. Sapiegos g. 12, nuo 2020 m. spalio 21 d. nagrinėjusiai G. P. skundą dėl nesumokėto 1680 Eur atlyginimo. G. P., iš darbo ginčą nagrinėjančio organo sužinojęs apie minėtą UAB „S“ kasos išlaidų orderį Nr. KIO-009, kuriame nepasirašė ir pagal jį pinigų negavo, 2020 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į policiją ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip K. L., veikdamas UAB „S“ naudai, sudarė sąlygas UAB „S“ išvengti 1680 Eur turtinės prievolės G. P., dėl to nukentėjusysis G. P. patyrė 1680 Eur turtinę žalą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Nuteistasis K. L. ir jo gynėjas advokatas V. Masiulis bei nuteisto juridinio asmens UAB „S“ atstovė advokatė G. Subačiūtė-Dulinskienė kasaciniais skundais prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatoriai, kurių skunduose išdėstyti analogiški argumentai, nurodo:
2.1. Teismai, darydami išvadas dėl nuteistųjų kaltės, rėmėsi prielaidomis, selektyviai vertindami įrodymus, kaltinamaisiais įrodymais pripažino nukentėjusiojo G. P. parodymus, specialisto išvadą bei kitus bylos duomenis, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį ir kartu K. L., UAB „S“ netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 1 dalis).
2.2. Teismai, darydami išvadą, kad nuteistasis K. L. nesumokėjo nukentėjusiajam G. P. 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderyje nurodytos sumos (1680 Eur), vadovavosi prieštaringais nukentėjusiojo G. P. parodymais dėl jam darbdavio neišmokėto darbo užmokesčio dydžio (visiško ar dalinio neatsiskaitymo), nepašalino nuteistojo K. L. ir nukentėjusiojo G. P. parodymuose esančių prieštaravimų (dėl atsiskaitymo pagal darbo sutartį apimties, dėl darbo užmokesčio dydžio, dėl kasos išlaidų orderio bei pinigų gavimo kvito pasirašymo aplinkybių ir kt.), kartu neįvertino ir nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų apie tai, kad per susitikimą, įvykusį 2020 m. rugpjūčio 17 d., nuteistasis K. L. su juo atsiskaitė pagal darbo sutartį (sumokėjo jam grynaisiais apie 1500 Eur, tikslios sumos nenurodė), tačiau jokio dokumento apie pinigų gavimą nepasirašė.
2.3. Teismai nepagrįstai kaip bylai reikšmingas aplinkybes įvertino tai, kad į UAB „S“ buhalterinę apskaitą netinkamai buvo įtraukti vadovo K. L. darbuotojui G. P. kaip darbo užmokestis sumokėti grynieji pinigai (1680 Eur), kadangi tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, į nuteistiesiems pareikštą kaltinimą nepatenka.
2.4. Be kita ko, byloje netinkamai taikyta BK 300 straipsnio 1 dalis. Dokumento klastojimas pasireiškia tikrovės neatitinkančios informacijos įtvirtinimu dokumente, o suklastoto dokumento panaudojimas pasireiškia jo disponavimu prieš trečiuosius asmenis, siekiant pagrįsti teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderyje yra užfiksuota realiai 2020 m. rugpjūčio 17 d. įvykusi ūkinė finansinė operacija, kurios metu UAB „S“ išmokėjo nukentėjusiajam G. P. 1680 Eur darbo užmokesčio grynaisiais pinigais. Taigi, šiame dokumente buvo nurodyti tikrovę atitinkantys duomenys, t. y. data bei nukentėjusiajam išmokėta suma, todėl teismai nepagrįstai jį pripažino suklastotu. Tai, kad 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderį nukentėjusysis pasirašė 2020 m. lapkričio 11 d., nėra dokumento klastojimas, nes, kaip minėta, ūkinė finansinė operacija realiai įvyko būtent jame nurodytą dieną, t. y. 2020 m. rugpjūčio 17 d., tik ją patvirtinantis dokumentas buvo pasirašytas vėliau.
2.5. Nepagrįsta ir teismų išvada, kad nuteistasis K. L. suklastojo minėtą kasos išlaidų orderį. Tokia teismo išvada pagrįsta išimtinai tik 2021 m. vasario 12 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog dokumentą pasirašė ne G. P.. Kita vertus, joje nenustatyta, kad šį dokumentą pasirašė nuteistasis K. L.. Esant byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, teismai turėjo laikytis baudžiamojoje teisėje galiojančio principo, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, ir K. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti. Be to, teismai, vertindami specialisto išvadą, neatsižvelgė ir į tai, kad specialistui nebuvo nurodytos aplinkybės, kuriomis nukentėjusysis 2021 m. lapkričio 12 d. pasirašė kasos išlaidų orderį (lauke šaltuoju metų laiku, ant automobilio bagažinės dangčio, galimai neblaivus); specialistui buvo pateikta per mažai laisvųjų rašysenos pavyzdžių (trys). Todėl nenustačius, kad K. L. suklastojo kasos išlaidų orderį, jo veika turėjo būti kvalifikuota tik kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes pasinaudojimas suklastotais dokumentais apima sukčiavimo sudėtį, kaip nusikaltimo padarymo būdas, apgaulės priemonė, siekiant užvaldyti ar įgyti teisę į svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2009, 2K-7-82-699/2018, 2K-7-66-788/2022).
2.6. Pasak kasatorių, teismai pažeidė draudimo du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą (lot. non bis in idem) principą ir K. L. bei UAB „S“ nepagrįstai patraukė baudžiamojon atsakomybėn. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimu UAB „S“ vadovas K. L. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnio 1 dalį už tai, jog neužtikrino, kad būtų laiku išrašytas 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderis, pildoma kasos knyga ir laiku išmokėti pinigai, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 11, 16, 17 punktų reikalavimus. UAB „S“ vadovui K. L. pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Taigi, už 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderio išrašymą ir įtraukimą į apskaitą ne laiku kaltinamasis K. L. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Vadinasi, pagal byloje nustatytas aplinkybes abiem atvejais atsakomybė kildinama iš identiškų faktų ir tai leidžia konstatuoti esant pažeidimo tapatumą, todėl nuteistasis K. L. už tą pačią veiką negali būti baudžiamas antrą kartą.
2.7. Nepagrįsta teismų išvada, kad nuteistasis K. L. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ne dėl pagaminto netikro dokumento bei jo klastojimo, bet dėl finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimo, kad laiku neišrašė kasos išlaidų orderio ir todėl administracinė atsakomybė negali būti tapatinama su baudžiamąja atsakomybe, nes non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas, abiejuose procesuose nustatytos to paties įvykio aplinkybės gali šiek tiek skirtis, jei tokie skirtumai nėra esminiai; viename iš procesų atitinkamos aplinkybės gali sudaryti tik vieną iš teisės pažeidimo sudėties požymių arba asmeniui abiejuose procesuose inkriminuojamas veikos laikotarpis gali sutapti tik iš dalies.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Viktoras Biriukovas atsiliepimais į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepimuose nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai iškeltos abejonės dėl įrodymų patikimumo bei jų pakankamumo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
3.2. Kasacinių skundų argumentai, kad teismas netinkamai taikė BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nuteistųjų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos (sukčiavimo) esminio požymio – apgaulės, yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad nusikalstamas veikas – sukčiavimą, netikro UAB „S“ 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderio pagaminimą ir šio žinomai netikro dokumento panaudojimą – nuteistasis K. L. padarė kaip įmonės UAB „S“ vienas iš akcininkų, be to, vienas iš savininkų ir būdamas įmonės direktorius, t. y. eidamas vadovaujamas pareigas nurodytame juridiniame asmenyje ir turėdamas teisę šiam juridiniam asmeniui atstovauti, priimti sprendimus jo vardu ir kontroliuoti jo veiklą. Tai leido jam veikti savo nuožiūra ir iniciatyva, t. y. buvo sudarytos visos sąlygos realizuoti nusikalstamus ketinimus.
3.3. Tai, kad nuteistasis K. L. turėjo tikslą išvengti turtinės prievolės atsiskaityti su buvusiu UAB „S“ darbuotoju G. P., patvirtina ir aplinkybė, jog tik tuomet, kai Kauno skyriaus darbo ginčų komisija nagrinėjo G. P. skundą dėl nesumokėto atlyginimo už darbą, K. L. 2020 m. lapkričio 11 d. kreipėsi elektroniniu paštu į UAB „Dekanas“, kuri teikia UAB „S“ buhalterines apskaitos tvarkymo paslaugas, prašydamas parengti UAB „S“ kasos išlaidų orderio dėl 1680 Eur atlyginimo išmokėjimo G. P. projektą. Be to, K. L., 2020 m. lapkričio 12 d. pateikdamas Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai minėtą kasos išlaidų orderį Nr. KIO-009, žinodamas, jog jame nurodyti neteisingi duomenys, sudarė sąlygas UAB „S“ išvengti 1680 Eur turtinės prievolės G. P., veikdamas UAB „S“ naudai. Kauno skyriaus darbo ginčų komisijoje 2020 m. lapkričio 16 d. buvo priimtas sprendimas dėl G. P. skundo. Šiame sprendime konstatuota, kad, remiantis UAB „S“ pateiktu 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIO-009, G. P. darbo užmokestis yra išmokėtas, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo. Taigi K. L. veiksmai, kai jis Darbo ginčų komisijai pateikė žinomai neteisingą kasos išlaidų orderį, lėmė minėto sprendimo priėmimą. Tai leido teismui pagrįstai konstatuoti, kad K. L. ir UAB „S“ inkriminuoti veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
3.4. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad byloje nenustatyta, jog 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderio turinys yra netikras (suklastotas) (šis argumentas grindžiamas tuo, kad specialistas netyrė, kokiomis aplinkybėmis (lauke, ant automobilio bagažinės) ir kokios būsenos (būdamas išgėręs) G. P. pasirašė kasos išlaidų orderį). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo, jog šie teiginiai yra deklaratyvūs ir negrįsti jokiais faktiniais duomenimis, todėl atmestini. Pažymėtina, kad skunde nurodytos pasirašymo aplinkybės, t. y. oro sąlygos, nukentėjusiojo galimas neblaivumas, bylos duomenimis, nebuvo nustatytos, todėl ir vertinti bei pateikti šiuos duomenis specialistui nebuvo tikslinga. Be to, specialių žinių reikalaujantis rašysenos tyrimas buvo atliktas Kriminalistinių tyrimo valdybos specialisto, turinčio aukštąjį universitetinį išsilavinimą, rašysenos tyrimų specialisto kvalifikaciją ir 28 metų objekto tyrimo stažą; specialisto išvada išsamiai motyvuota. Įvertinęs aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog K. L., veikdamas įmonės UAB „S“ vardu, suvokė, kad pateikia klaidingus duomenis, taip pat suvokė, kad, pateikdamas Darbo ginčų komisijai 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos pajamų orderį, išvengs UAB „S“ turtinės prievolės mokėti G. P. darbo užmokestį, todėl K. L. ir UAB „S“ pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinti kaltais ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
3.5. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad teismai pažeidė konstitucinėje jurisprudencijoje įtvirtintą non bis in idem principą. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Kauno apskrities VMI 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimu UAB „S“ vadovas K. L. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį. Kasatorius pažymi, kad non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas, abiejuose procesuose nustatytos to paties įvykio aplinkybės gali šiek tiek skirtis, jei tokie skirtumai nėra esminiai: viename iš procesų atitinkamos aplinkybės gali sudaryti tik vieną iš teisės pažeidimo sudėties požymių arba asmeniui abiejuose procesuose inkriminuojamas veikos laikotarpis gali sutapti tik iš dalies. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas nenustatė objektyvaus pagrindo sutikti su šiuo teiginiu. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad K. L. 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimu buvo nubaustas už tai, jog jis neužtikrino, kad būtų laiku išrašytas 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderis, pildoma kasos knyga ir laiku išmokėti pinigai; taip pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 11, 16, 17 punktus. Kasos išlaidų orderis negalėjo būti išrašytas 2020 m. rugpjūčio 17 d., t. y. ne laiku buvo registruota ūkinė operacija, kasos išlaidų orderis išrašytas ir į kasos knygą įtrauktas pavėluotai, pinigai gavėjui pagal šį orderį taip pat išmokėti vėliau, nei nurodyta kasos išlaidų orderyje. Direktorius K. L. neužtikrino, kad pinigų priėmimo kvitai būtų registruojami ir išduodami laikantis nustatytos tvarkos, taip pažeidė Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių 9, 10, 11 punktų reikalavimus. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad K. L. buvo nubaustas administracine tvarka pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį už finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju tiek K. L., tiek UAB „S“ patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad K. L., veikdamas UAB „S“ interesais, sudarė sąlygas UAB „S“ išvengti 1680 Eur turtinės prievolės, t. y. K. L., pagaminęs netikrą dokumentą, žinodamas, jog dokumente yra neteisingi duomenys, jį pateikė Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai ir tai buvo G. P. neigiamo sprendimo faktinis pagrindas. Taigi, K. L. ir UAB „S“ inkriminuoti nusikaltimai yra sukčiavimas ir dokumentų klastojimas bei disponavimas suklastotu dokumentu, o administracine tvarka K. L. nubaustas dėl finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju administracinė atsakomybė negali būti tapatinama su baudžiamąja atsakomybe.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteisto juridinio asmens UAB „S“ atstovės advokatės G. Subačiūtės-Dulinskienės ir nuteistojo K. L. ir jo gynėjo advokato V. Masiulio kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-489/2020, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018, 2K-7-104-719/2021 ir kt.).
6. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-7-57-648/2021 ir kt.).
7. Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama įrodymų (nukentėjusiojo G. P., paties nuteistojo K. L. parodymų, specialisto išvados) vertinimui, pateikiama jų įrodomoji reikšmė bei savas jų vertinimas (neva nuteistasis ir nukentėjusysis skirtingai suprato atsiskaitymo pagal darbo sutartį apimtį, keliama versija, kad buvo visiškai atsiskaityta su G. P., kartu plačiai analizuojamas nukentėjusiojo G. P. viso proceso metu duotų parodymų turinys ir kt.). Taigi, kaip matyti, didelė dalis kasacinių skundų teiginių yra susiję ne su teisės taikymo klausimais, o išimtinai tik su įrodymų vertinimo pagrindu nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis teismų išvadomis, kurioms kasatoriai nepritaria. O tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų
8. Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, motyvuojant tuo, kad prieštaringi nukentėjusiojo G. P. parodymai, specialisto išvada nepagrįstai buvo pripažinti kaltinamaisiais įrodymais, jiems suteikta prioritetinė reikšmė, kartu neįvertinti nuteistojo K. L. parodymai apie kasos išlaidų orderio surašymo bei jo pasirašymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų neištaisė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinių skundų argumentais.
9. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-182-495/2023 ir kt.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-63-942/2023, 2K-182-495/2023 ir kt.). Kartu svarbu pažymėti, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-699/2016, 2K-42-507/2017, 2K-365-719/2018 ir kt.).
10. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimus, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad teismai teisingai nustatė esmines bylos aplinkybes, išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Skundžiamuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi.
11. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, t. y. tiek nuteistuosius teisinančius, tiek juos kaltinančius: kaltinamojo K. L., nukentėjusiojo G. P., liudytojos J. S. parodymus, 2021 m. vasario 12 d. specialisto išvadą, surašytą specialistui atlikus 2020 m. rugpjūčio 17 d. UAB „S“ kasos išlaidų orderio Nr. KIO-009 rašysenos tyrimą; dokumentus – kasos knygą, Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos atlikto G. P. skundo tyrimo bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų atlikto UAB „S“ operatyvaus patikrinimo medžiagą ir kt. Visus šiuos byloje surinktus ir ištirtus įrodymus teismas įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai nei teigia kasatoriai, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; tarp jų ir nukentėjusiojo G. P. teisme duoti parodymai, kuriems patikrinti teisiamajame posėdyje perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), taip pat bylos dokumentai, specialisto išvados ir kt., pateikti jų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymų visetu pagrįstos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir pateiktų duomenų pripažinimo kaltinamaisiais įrodymais. Be kita ko, skundžiamame nuosprendyje ištirta ir motyvuotai atmesta gynybos pateikta versija, jog su nukentėjusiuoju G. P. buvo visiškai atsiskaityta, tik jis, pasak nuteistojo K. L., neteisingai suprato, kokio dydžio darbo užmokestis jam priklauso.
12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo juridinio asmens UAB „S“ ir nuteistojo K. L. bei jo gynėjo apeliacinius skundus, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą visapusiškai ir objektyviai išanalizavo byloje ištirtus įrodymus (viso baudžiamojo proceso metu duotus nukentėjusiojo G. P. parodymus, taip pat nuteistojo K. L. parodymus; specialisto išvadą bei kitus bylos rašytinius dokumentus). Šios instancijos teismas nenustatė įrodymų tyrimo ir jų vertinimo pažeidimų. Remdamasis įvertintų įrodymų visetu, šios instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nuteistasis K. L. su nukentėjusiuoju G. P. neatsiskaitė pagal darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį 2020 m. rugpjūčio 17 d.; dėl šios priežasties nukentėjusysis su skundu kreipėsi į Kauno skyriaus darbo ginčų komisiją; o jo darbdavys K. L. 2020 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į UAB „Dekanas“, teikiančią UAB „S“ buhalterinės apskaitos paslaugas, prašydamas 2020 m. rugpjūčio 17 d. data parengti UAB „S“ kasos išlaidų orderio projektą dėl 1681 Eur atlyginimo išmokėjimo G. P.. Tokį atgaline data išrašytą kasos išlaidų orderį, kuriame, kaip nustatyta, buvo suklastotas G. P. parašas, K. L. 2020 m. lapkričio 12 d. pateikė Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai. Būtent šio kasos išlaidų orderio pagrindu 2020 m. lapkričio 16 d. Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą G. P. skundo netenkinti, konstatavusi, kad darbo užmokestis pagal K. L. pateiktą kasos išlaidų orderį G. P. buvo išmokėtas. Po to G. P., gindamas savo pažeistas teises, pranešė policijos įstaigai apie turtinės prievolės vengimą panaudojant apgaulę, t. y. panaudojant suklastotą kasos išlaidų orderį.
13. Taigi apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir motyvuotai argumentavo, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės, taip pat įvertino įrodymus, pasisakė dėl jų patikimumo bei jų visumos pakankamumo ir atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikų kvalifikavimo tinkamumo.
14. Be kita ko, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl neva nepagrįsto 2021 m. vasario 12 d. specialisto išvados pripažinimo kaltinamuoju įrodymu dėl jame esančio turinio prieštaringumo ir nekonkretumo bei rašysenos tyrimui atlikti nustatytų taisyklių nesilaikymo, pateikiant specialistui per mažai G. P. laisvųjų rašysenos pavyzdžių.
15. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai formuluojama taisyklė, jog ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų instancijų teismai išsamiai tyrė ir vertino specialisto išvadoje pateiktą informaciją, palygino ją su kitais bylos įrodymais ir atitinkamai padarė pagrįstas jos vertinimo išvadas. Be to, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, specialių žinių reikalaujantį aptariamo kasos išlaidų orderio rašysenos tyrimą atliko reikiamą šios srities išsilavinimą ir darbo praktiką turintis asmuo (Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistas, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, rašysenos tyrimų specialisto kvalifikaciją ir 28 metų objektų tyrimo stažą), todėl nėra pagrindo abejoti jo kompetencija. Specialistui išdėsčius išsamius motyvus, t. y. tai, kad tarp tiriamojo parašo ir G. P. pateiktų pavyzdžių buvo nustatyti skirtumai ne tik pagal bendruosius požymius (rašysenos išsilavinimą, rašymo tempą, judesių koordinuotumą, dydį, rišlumą), bet ir pagal specialiuosius požymius (judesių formą, kryptį, ištęstumą, sujungimo rūšį ir formą, lokalizaciją), duota išvada, kad yra labai didelė tikimybė, jog tirti pateiktame UAB „S“ 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderyje pasirašė ne G. P., o kitas asmuo, iš dalies pamėgdžiodamas G. P. parašą. Be to, kasatorių skundų teiginys, kad specialistui buvo pateikta per mažai laisvųjų rašysenos pavyzdžių (trys), yra absoliučiai deklaratyvaus pobūdžio, tai pagrindžiančių argumentų nėra. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti yra kasatorių teiginiai, kad 2021 m. vasario 12 d. specialisto išvada teismų buvo pripažinta įrodymu pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad byloje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos kasaciniuose skunduose nurodo nuteistieji, neturi. Priešingai, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o skundžiami teismų procesiniai sprendimai atitinka jų turiniui BPK keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnis).
Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies ir BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
17. Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl netinkamo BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo, nes nuteistojo K. L., veikusio juridinio asmens UAB „S“ vardu, interesais ir naudai, veiksmuose nepagrįstai teismų nustatytas esminis šios nusikalstamos veikos požymis – apgaulė. Sutikti su tokiais skundų argumentais nėra pagrindo.
18. BK 182 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi, apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-166-895/2019, 2K-227-976/2020, 2K-158-303/2021 ir kt.). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-92-648/2019). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kai kaltininkas pateikia suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašo netikrus duomenis, jis ne tik suklaidina dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be baudžiamosios justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-32/2015, 2K-304-895/2018, 2K-225-303/2019, 2K-197-719/2022 ir kt.).
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. L., būdamas UAB „S“ vienas iš akcininkų bei savininkų ir UAB „S“ vadovas, veikdamas šios bendrovės vardu ir interesais, siekdamas išvengti turtinės prievolės, t. y. išmokėti nukentėjusiajam G. P. 1680 Eur darbo užmokesčio, 2020 m. lapkričio 12 d. Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai pateikė suklastotą 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderį, pagal kurį jis neva su G. P. visiškai atsiskaitė pagal darbo sutartį. Minėtas kasos išlaidų orderis buvo pateiktas Darbo ginčų komisijai, sužinojus apie gautą G. P. skundą dėl nesumokėto darbo užmokesčio. Nustatyta, kad UAB „S“ įgalioto asmens K. L. prašymu bendrovė, teikianti UAB „S“ buhalterinės apskaitos paslaugas, 2020 m. lapkričio 11 d. parengė UAB „S“ 2020 m. rugpjūčio 17 d. data kasos išlaidų orderio projektą dėl 1681 Eur atlyginimo išmokėjimo G. P.. Šį atgaline data išrašytą kasos išlaidų orderį, kuriame buvo suklastotas G. P. parašas, K. L. 2020 m. lapkričio 12 d. pateikus Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai, 2020 m. lapkričio 16 d. ir buvo priimtas sprendimas G. P. skundo netenkinti, pagal šį kasos išlaidų orderį nustačius, jog darbo užmokestis G. P. yra išmokėtas. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai pagrįstai nustatė apgaulės, kaip sukčiavimo, požymį, G. P. veiksmuose. Apgaulė šiuo atveju buvo esminė, kadangi būtent dėl suklastotame kasos išlaidų orderyje pateiktos informacijos apie pinigų G. P. išmokėjimą Darbo ginčų komisija priėmė nepalankų G. P. sprendimą, taip buvo apsunkintas ir nukentėjusiojo teisių atkūrimas, dėl to jis inicijavo buvusio darbdavio baudžiamąjį persekiojimą.
20. Taigi šioje byloje būtinieji sukčiavimo požymiai – apgaulė (t. y. objektyvios tiesos iškreipimas, tikslas suklaidinti Kauno skyriaus darbo ginčų komisiją ir tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, kad pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie pinigų G. P. išmokėjimą) ir turtinės prievolės išvengimas – teismų nustatyti ir atskleisti. Be to, skundžiamuose teismų sprendimuose nustatyti ir įvertinti visi nuteistojo K. L. nusikalstami veiksmai bei išdėstytos motyvuotos išvados dėl jo panaudotos esminės apgaulės mechanizmo, siekiant išvengti turtinės prievolės jo vadovaujamos UAB „S“ naudai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes K. L. ir UAB „S“ veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nepadaryta.
22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasatorių argumentu dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti materialiųjų padarinių, tačiau padarinių kyla valdymo tvarkai, nustatančiai reikalavimus dokumentų apyvartai. Šios veikos objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-277-697/2015, 2K-83-648/2020 ir kt.).
23. Nagrinėjamoje byloje fizinis ir juridinis asmuo nuteisti už tikro dokumento (kasos išlaidų orderio) suklastojimą ir jo panaudojimą, pateikiant jį Darbo ginčų komisijai; inkriminuotos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės: „<…> K. L. laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki lapkričio 12 dienos 2020 m. rugpjūčio 17 dienos data išrašytame kasos išlaidų orderyje, kuriame buvo įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija apie 2020 m. rugpjūčio 17 d. G. P. išmokėtus 1680 Eur, sukūrė G. P. parašą ir šį orderį pateikė Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai <…>“. Viena vertus, sutiktina su kasatoriais, kad, atlikus rašysenos tyrimą, nebuvo nustatyta, jog G. P. parašą aptariamame kasos išlaidų orderyje suklastojo būtent K. L.. Tačiau svarbu tai, kad toks klausimas specialistui ir nebuvo užduotas, o tyrimo metu buvo nustatyta, kad vietoj G. P. pasirašė kitas asmuo, pamėgdžiodamas jo parašą. Kita vertus, pažymėtina tai, kad, kaip jau minėta, ši specialisto išvada teismų buvo įvertinta visų bylos ištirtų įrodymų kontekste ir padaryta pagrįsta išvada, kad 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos pajamų orderį Nr. KIO-009 su G. P. parašu sukūrė būtent K. L.. Kaip jau minėta šioje nutartyje, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „S“ įgaliotas atstovas K. L. 2022 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į UAB „Dekanas“, kad ji parengtų kasos išlaidų orderio projektą konkrečia data – 2022 m. rugpjūčio 17 d., nurodydama jame G. P. išmokėtiną 1680 Eur sumą. Taigi, akivaizdu, kad nuteistasis K. L., nurodydamas buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei parengti minėtą kasos pajamų orderį, aiškiai suprato, kad jame bus atvaizduoti realybės neatitinkantys duomenys, ir norėjo taip veikti. Be kita ko, teisiškai reikšminga ir ta aplinkybė, kad K. L. ėmėsi veiksmų tokiam dokumentui suklastoti tik tada, kai Kauno darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas G. P. skundas dėl jam nesumokėto darbo užmokesčio. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai K. L. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl non bis in idem principo pažeidimo
24. Pasak kasatorių, tiek administracinio nusižengimo, tiek baudžiamojoje byloje atsakomybė K. L. buvo kildinama iš identiškų faktų, todėl UAB „S“ vadovas K. L. ir UAB „S“ už tą pačią veiką negali būti baudžiami antrą kartą. Sutikti su tokiais kasatorių argumentais nėra pagrindo.
25. BK 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (lot. non bis in idem), įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, taip pat BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pagal kurį baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad principas non bis in idem reiškia, jog, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Šis principas reiškia ir tai, jog jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, yra ne kartą pažymėjęs, kad administraciniai nusižengimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020 ir kt.). Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10 ir kt.). Taigi teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn, t. y. jeigu jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2014, 2K-30-696/2015, 2K-36-697/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-37-648/2018).
27. Taigi, siekiant tinkamai nustatyti, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti įvertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Laikoma, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, jog asmuo antrą kartą yra baudžiamas iš esmės už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus.
28. Minėta, kad šioje byloje K. L. ir UAB „S“ pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, jog K. L., veikdamas UAB „S“ interesais, sudarė sąlygas UAB „S“ išvengti 1680 Eur turtinės prievolės, t. y. nuteistasis K. L., suklastojęs tikrą dokumentą – kasos išlaidų orderį, žinodamas, kad jame užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija, neva jis atsiskaitė su nukentėjusiuoju G. P., pateikė minėtą dokumentą Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai, o pastaroji šio dokumento pagrindu priėmė G. P. nepalankų sprendimą dėl darbo užmokesčio išmokėjimo.
29. Be to, K. L. 2021 m. rugsėjo 15 d. VMI nutarimu buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Tai yra jis pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas dėl to, jog neužtikrino, kad būtų laiku išrašytas 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderis, pildoma kasos knyga ir laiku išmokėti pinigai, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 11, 16, 17 punktų reikalavimus; taip pat neužtikrino, kad pinigų priėmimo kvitai būtų registruojami ir išduodami laikantis nustatytos tvarkos, taip pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2019 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. VA-39 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių 9, 10, 11 punktų reikalavimus.
30. Įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos bei K. L. administracinio nusižengimo byloje nustatytas aplinkybes, jam inkriminuotus veiksmus abiejuose procesuose non bis in idem principo aspektu, akivaizdu, kad jie yra skirtingi ir negali būti pripažįstami tapačiais. Administracinėn atsakomybėn pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį K. L. buvo patrauktas už finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus – darbo užmokesčio neišmokėjimą laiku darbuotojui, laiku neišrašytą 2020 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderį, kasos darbo organizavimo pažeidimus. Tuo tarpu baudžiamojon atsakomybėn nuteistieji patraukti už tai, kad K. L., veikdamas UAB „S“ interesais, sudarė sąlygas UAB „S“ išvengti 1680 Eur turtinės prievolės. K. L., suklastojęs tikrą dokumentą, žinodamas, jog dokumente yra neteisingi duomenys, jį pateikė Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai ir tai buvo G. P. neigiamo sprendimo faktinis pagrindas. Todėl visiškai pritartina skundžiamuose teismų sprendimuose padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju administracinė atsakomybė negali būti tapatinama su baudžiamąja atsakomybe.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai non bis in idem principo pažeidimo nepadarė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteisto juridinio asmens UAB „S“ atstovės advokatės Giedrės Subačiūtės-Dulinskienės ir nuteistojo K. L. ir jo gynėjo advokato Viliaus Masiulio kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Artūras Ridikas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
| Pavadinimas: [2024-03-06][nuasmeninta nutartis byloje][BIK-94-2024].docx Bylos nr.: BIK-94/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip | Kategorijos: |
Kasacinio skundo Nr. DOK-733/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20474-2022-6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S
2024 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio, spręsdama nuteistojo T. B. kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 20 d. nutarties priėmimo klausimą,
n u s t a t ė :
Nuteistasis kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 20 d. nutartį ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį už padarytus nusikaltimus paskirti jam švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad T. B. prekiavo narkotinėmis medžiagomis, bendravo su pirkėjais. Vienintelis atvejis, kai susidarius sunkioms finansinėms aplinkybėms šeimoje, ir būtinybės spaudžiamas turėjo perleisti nedidelę dalį asmeninėms reikmėms laikomos narkotinės medžiagos, nepakeičia šios narkotinės medžiagos įsigijimo paskirties ir tikslo, t. y., kad ji buvo įsigyta ir laikoma asmeniniam vartojimui. Vilniaus apygardos teismas padarė BPK 1, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų pažeidimus, nes įrodymus vertino selektyviai ir tendencingai, nevertino įrodymų patikimumo, o vidinis teismo įsitikinimas grįstas prielaidomis, pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, nebuvo nešališkas, prioritetą suteikė kaltinimui palankiems įrodymams, o T. B. teisinančius įrodymus nepagrįstai atmetė arba iš viso jų nevertino, egzistuojančius prieštaravimus ir abejones nepagrįstai įvertino kaip nereikšmingus. Mano, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ir todėl dalyje namuose laikomų narkotinių medžiagų yra pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio l dalį nepagrįstai ir neteisėtai. Jokio tikslo jas pardavinėti jis neturėjo ir niekada to nedarė. Ši teismo klaidingai nustatyta aplinkybė įtakoja kasatoriui paskirtą bausmę. Byloje egzistuoja išimtinės aplinkybės, kurios leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant T. B. už padarytą sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalis), susijusį su disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, realios laisvės atėmimo bausmės, paskiriant švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę bei neskiriant arešto už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nepagrįstos teismų išvados, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuoširdžiai pripažino savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų ir nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamų veikų. Aplinkybė, kad nepripažino tai ko nebuvo, t. y. jog iš narkotinių medžiagų bendro kiekio, kurį laikė namuose, nenustatytą kiekį ketino ateityje parduoti, negali būti vertinama kaip dalinis kaltės pripažinimas. Atsižvelgiant, kad ši aplinkybė yra paremta tik prielaida ir pagrįstai ją panaikinus iš kaltinimo, pripažintina, T. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Turėtų būti atsižvelgta į tai, kad kasatorius stengiasi pakeisti gyvenimo būdą, nevartoja narkotinių medžiagų, jokių naujų ikiteisminių tyrimų jam nėra pradėta, turi nuolatinį darbą, yra sukūręs šeimą, augina mažametį vaiką ir vienintelis išlaiko šeimą. Nepagrįstai griežta bausmė gali skaudžiai atsiliepti jo šeimos ir mažamečio sūnaus gyvenimo sąlygoms.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, T. B. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, analizuoja bei vertina įrodymus ir dėsto savo išvadas. Skunde interpretuojamas įrodymų, kurais grindžiamas nuosprendis, turinys dėl narkotinių medžiagų platinimo, tačiau nepateikiami argumentai dėl esminių BPK pažeidimų, taip pat ginčijama bylos duomenų įrodomoji vertė, jų pakankamumas, o tai nėra kasacijos dalykas. Nors kasatorius teigia, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus, tačiau pagrįstų teisinių argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų nenurodo. Kasatorius siekia, kad kasacinės instancijos teismas kitaip įvertintų įrodymus bei padarytų kitokias, jam palankias išvadas, nei padarė bylą išnagrinėję teismai. Tačiau tokie skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas ir ar proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartyje atsakė į esminius nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus (dėl įrodymų vertinimo, dėl tikslo platinti narkotines medžiagas nustatymo (BK 260 straipsnio 1 dalis), dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, dėl bausmės). T. B. teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų yra deklaratyvūs, siekiant pagrįsti subjektyvią, jam palankią įvykių interpretaciją.
Kasaciniame skunde iš esmės atkartojami apeliacinio skundo argumentai dėl byloje egzistuojančių sąlygų taikyti T. B. BK 54 straipsnio 3 dalį ir už padarytus nusikaltimus paskirti jam švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės.
Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriamos bausmės dydžio klausimą, nagrinėdami bylą iš esmės, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Bausmės griežtumo (ar švelnumo) klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).
BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra išimtiniai atvejai, kai padarytos veikos pavojingumas, nuteistojo asmenybė neatitinka veikos požymių pavojingumo bei kitų bendrųjų sąlygų, numatytų konkrečioje teisės normoje, numatančioje atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai daugiau susiję su T. B. asmenybe, jo socialine – šeimine padėtimi. Į šias aplinkybes teismai atsižvelgė paskirdami T. B. bausmes, tačiau konstatavo, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti T. B. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuteistajam T. B. paskirtos tinkamai individualizuotos ir proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybei bausmės, kurios tinkamai subendrintos.
Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nėra pateikta išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir taikymą bei teismų galimai padarytus esminius BPK pažeidimus, sudarančius pagrindą bylai nagrinėti kasacine tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti nuteistojo T. B. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
| Pavadinimas: [2024-03-06][nuasmeninta nutartis byloje][BIK-111-2024].docx Bylos nr.: BIK-111/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip | Kategorijos: |
Kasacinio skundo Nr. DOK-845/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21396-2022-0
(S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S
2024 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Olego Fedosiuko, spręsdama nuteistojo M. P. gynėjo advokato Gintaro Petukausko kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nutarties priėmimo klausimą,
n u s t a t ė :
Nuteistojo gynėjas kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nutartį – pripažinti M. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taikyti M. P. BK 641 straipsnio nuostatas ir skirti laisvės apribojimo bausmę ne ilgesniam kaip šešių mėnesių terminui. Priteisti iš M. P. nukentėjusiajam J. G. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas trūkumų nepašalino: netinkamai vertino materialius (daiktinius) įrodymus, specialisto išvadą ir nukentėjusiojo parodymus. Teismų sprendimai grindžiami spėjimais, nesprendžiant akivaizdžių prieštaravimų ir nepašalinus išvadų neatitikimo faktinėms aplinkybėms. Įvertinus byloje esančius įrodymus galima daryti prielaidą, kad vieninteliu J. G. suduotu smūgiu M. P. galėjo padaryti nosies nugarėlės nubrozdinimą su nosikaulio lūžiu. Į bylą nepateikti įrodymai, kad gydant šiuos sužalojimus nukentėjusysis būtų patyręs turtinę žalą, todėl turtinė žala nukentėjusiajam nepriteistina.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y., ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo M. P. gynėjas kritikuoja abiejų instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su jų pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis, kuriomis remiantis padarytos išvados, kad M. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir prašoma M. P. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau tokie teiginiai, kuriais tik nesutinkama su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikiant subjektyvų bylos įrodymų vertinimą, nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartyje išsamiai atsakė į esminius nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentus (dėl įrodymų vertinimo, dėl M. P. padarytos veikos kvalifikavimo, dėl bausmės, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas BPK pažeidimus nurodo formaliai, siekdamas, kad kasacinės instancijos teismas dar kartą tikrintų nuteistojo gynybos argumentus, vertindamas bylos įrodymus kaip trečioji instancija. Kaip jau minėta, tokie skundo teiginiai nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nėra pateikta išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir taikymą bei teismų galimai padarytus esminius BPK pažeidimus, sudarančius pagrindą bylai nagrinėti kasacine tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti nuteistojo M. P. gynėjo advokato Gintaro Petukausko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Olegas Fedosiukas
| Pavadinimas: [2024-03-07][nuasmeninta nutartis byloje][BIK-99-2024].docx Bylos nr.: BIK-99/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip Kauno apygardos prokuratūra prokuroras Laimonas Petreikis 191884734 prokuroras | Kategorijos: |
Kasacinio skundo Nr. DOK-794/2024
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00065-2023-4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I S
2024 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio, spręsdama Kauno apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Laimono Petreikio kasacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties E. K. baudžiamojoje byloje priėmimo klausimą,
n u s t a t ė :
Prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas. E. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nesant būtinų sąlygų, įtvirtintų BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 40 straipsnio 3 dalyje. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta būtinoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga – bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigoti ją atlyginti, šiuo atveju E. K. nėra įvykdyta, todėl negali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos. Teismas netinkamai vertino ir pritaikė BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad laiduotoju gali būti teismo pasitikėjimo verti asmenys, priimant sprendimą atsižvelgiama į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį. Bylos aplinkybės neleidžia pagrįstai manyti, kad E. K., kaip laiduotoja, yra verta teismo pasitikėjimo ir galės savo sutuoktiniui E. K. daryti teigiamą įtaką.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo diskrecija yra spręsti dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo ir kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šio instituto taikymas yra susijęs su visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nusikalstamą veiką padariusio asmens vertinimu, laiduotojo tinkamumo vertinimu bei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų įvertinimu.
Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo turinį, konstatuoja, kad jame atkartojami apeliacinio skundo argumentai. Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties turinio matyti, kad dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio nuostatų taikymu, išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra siejami su bylos aplinkybių vertinimu keliant abejones dėl laiduotojos galimybės daryti įtaką E. K. ir dėl įsipareigojimo atlyginti žalą realumo. Tai nėra teisės taikymo klausimai, o bylos aplinkybių nustatymo ir vertinimo sritis.
Kasacinės instancijos teismas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą gali svarstyti tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar buvo įvykdytos visos įstatymo nustatytos sąlygos ar nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai taikant BK 40 straipsnio nuostatas. Kasacinės instancijos teismas bylos duomenų bei kitų su asmeniu susijusių aplinkybių nevertina, nes kasacinės instancijos procese nėra numatytas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti Kauno apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Laimono Petreikio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
| Pavadinimas: [2024-03-06][nuasmeninta nutartis byloje][2K-19-594-2024].docx Bylos nr.: 2K-19-594/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip | Kategorijos: 1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ 2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos 1.2. Specialioji dalis 2. BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ 3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius) 3.4.3. Privilegijuotas neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 3 d.) 1.2.3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius) 1.2.3.4.3. Privilegijuotas neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 3 d.) 3.4. Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.) 1.2.3.4. Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.) 2.4. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis) 2.1.7.5. Kiti su įrodymais ir įrodinėjimo procesu susiję klausimai 19.6. Tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.) 1.2.19.6. Tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.) 2.1.7. Įrodymai ir įrodinėjimo procesas 2.4.7. Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.) 19. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius) 1.2.19. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius) |
Baudžiamoji byla Nr. 2K-19-594/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45680-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.4.3; 1.2.19.6; 2.1.7.5; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
išteisintajai N. B., jos gynėjui advokatui V. K.,
nukentėjusiajam R. K., jo atstovui advokatui Justinui Jarusevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo advokato Justino Jarusevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, N. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 229 straipsnį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu N. B. įpareigota neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, N. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir N. B. įpareigota per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. B. buvo nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį dėl to, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to fizinis asmuo patyrė didelę žalą, taip pat dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, būtent:
1.1. N. B., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), (toliau – Bendrovė) sporto ir pramogų parko vadovė ir turėdama administracinius įgaliojimus, 2012 m. sausio 27 d. būdama supažindinta su Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovo pareigine instrukcija, patvirtinta 2012 m. sausio 20 d. Bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. 12, (toliau – Pareiginė instrukcija) ir pagal šios instrukcijos 7.3, 7.6, 8.2, 8.4, 8.5 punktus privalėdama žinoti Bendrovės veiklos sritis, paslaugų specifiką, naudojimosi „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parko teikiamomis paslaugomis taisykles, privalėdama sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti parko, kuriam ji vadovauja, darbą, būti susipažinusi su įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais jos darbo sritį bei sporto ir pramogų parko veiklą, ir jais vadovautis, žinoti Bendrovės ir parko teikiamų paslaugų naudojimosi taisykles, šias pareigas atliko netinkamai. 2017 m. rugsėjo 5 d. „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parke, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdant neformaliojo vaikų švietimo veiklą – vaikų mokymo plaukti treniruotes pagal neformaliojo vaikų švietimo programą „Plaukimo akademija“, 2017 m. birželio mėn. pradžioje ir rugsėjo mėn. pradžioje, iki rugsėjo 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, per bendruosius „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parko darbuotojų susirinkimus uždraudė įleisti grupinius užsiėmimus baseine – vaikų mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvus į klubo baseiną ir baseino drabužinę per vaikų užsiėmimus, nurodydama tėvams laukti vaikų po grupinių užsiėmimų klubo registratūroje, taip pažeisdama Bendrovės direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintos naudojimosi „(duomenys neskelbtini)“ sveikatingumo klubų teikiamomis paslaugomis tvarkos ir taisyklių (toliau – Taisyklės) 1.2.3 ir 1.2.4 punktų reikalavimus, kad nepilnamečių iki 16 metų amžiaus klientų grupes lydėtų ir prižiūrėtų pilnamečiai asmenys ir kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų), bei pažeisdama „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, kad nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti. Dėl to A. K., 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 16.00 val. kartu su mažamečiu sūnumi E. K. atvykusi į mokymo plaukti treniruotę baseine „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parke, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo neįleista į vandens zonos drabužinę ir į baseiną, taip pat neteko galimybės stebėti savo mažametį vaiką per treniruotę baseine ir prižiūrėti jį pasibaigus treniruotei vandens zonoje.
1.2. N. B., pagal Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.3, 11.19, 11.25, 11.35, 11.38 punktus privalėdama organizuoti parko veiklą, vykdyti organizacinius administracinius darbus, koordinuoti ir kontroliuoti parko darbuotojų darbą, analizuoti darbuotojų pasiūlymus dėl paslaugų kokybės tobulinimo, rengti parko darbo grafikus, organizuoti darbuotojų instruktavimą, padėti darbuotojams tinkamai atlikti jų pareigas, netinkamai organizavo pavaldžių darbuotojų darbą, t. y., sudarydama darbo grafiką, būdama informuota, kad plaukimo instruktorė I. Š. 2017 m. rugsėjo 5 d. nuo 17.00 val. turi vesti grupinę vaikų mokymo plaukti treniruotę, į tai neatsižvelgė ir paskyrė I. Š. tuo pačiu laiku 2017 m. rugsėjo 5 d. nuo 13.00 val. iki 21.30 val. budėti kaip baseino prižiūrėtoją, žinodama, kad ji negali tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo funkcijos, stebėti baseino lankytojų ir užtikrinti jų saugumo, vesdama grupinę vaikų treniruotę.
1.3. Dėl N. B. netinkamo pareigų atlikimo ir pirmiau nurodytų teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo mažametis E. K., likęs be tinkamos priežiūros vandens zonos drabužinėje ir baseine, 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 17.30 val., pasibaigus mokymo plaukti treniruotei, iš drabužinės patalpos sugrįžo į baseiną ir jame nuskendo, dėl to nukentėjusiesiems A. K. ir R. K. buvo padaryta labai didelė žala.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs N. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, ir priėmė naują nuosprendį – N. B. išteisino pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė:
2.1. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju už E. K. žūtį yra atsakinga N. B.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, N. B. tinkamai atliko savo pareigas ir veikė pagal savo įgaliojimus, specialiųjų elgesio saugumo taisyklių nepažeidė ir savo veiksmais (neveikimu) nenulėmė E. K. žūties.
2.2. N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovės, galimybės savarankiškai veikti ir priimti sprendimus dėl sporto ir pramogų parko veiklos buvo ribotos – vadovas buvo atskaitingas Bendrovės vadovybei, su vadovybe turėjo suderinti sprendimus, kuriais būtų reikšmingai keičiama parko veiklos tvarka. Būtent Bendrovės vadovybė nustatė tvarką, kad baseino instruktorius vienu metu gali ir vesti treniruotes, ir budėti baseine. Darbuotojų darbo ir treniruočių baseine vedimo grafiką rengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė tvirtindavo tik darbuotojų darbo grafiką, užtikrindama, kad jis atitinka darbo ir poilsio režimo reikalavimus, o treniruočių grafiko nederindavo ir netvirtindavo.
2.3. Taip pat ne N. B. iniciatyva buvo uždrausta tėvams stebėti savo vaikus baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotes. Toks sprendimas buvo priimtas visų sporto ir pramogų parkų vadovų susirinkime ir patvirtintas Bendrovės vadovybės. Be to, neleidus nukentėjusiajai A. K. stebėti savo mažamečio sūnaus baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotę, Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos nebuvo pažeistos, nes šiam konkrečiam atvejui jos netaikytinos. Plaukimo akademijos taisyklės, kurių 2.5 punkto nuostatų pažeidimas inkriminuotas N. B., Bendrovės direktoriaus įsakymu buvo patvirtintos 2018 m. rugpjūčio 31 d., todėl įvykio metu dar negaliojo ir N. B. jų pažeisti negalėjo.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovas advokatas J. Jarusevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendį, kuriuo N. B. išteisinta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Sprendžiant dėl N. B. pareigos laikytis teisės aktų ir vidinių tvarkų reikalavimų užtikrinant saugumą sporto ir pramogų parke, pareigos užtikrinti galimybę tėvams prižiūrėti vaikus per plaukimo užsiėmimus, pareigos tinkamai organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti darbuotojų darbą, nebuvo vertinta įrodymų visuma, jų turinys, įrodymai vertinti selektyviai, atsirenkant tik atskirus įrodymus ar jų dalis ir jiems suteikiant didesnę įrodomąją reikšmę nei kitiems, nelyginant įrodymų tarpusavyje ir jų nesugretinant. Tai sukliudė teisingai, objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, dėl to padaryta faktinių bylos aplinkybių neatitinkanti išvada, kad N. B. veiksmuose nėra jai inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių.
3.2. Byloje nustatyta, kad N. B. vadovavo sporto ir pramogų parkui, kuris taip pat teikė vaikų mokymo plaukti paslaugą, taip vykdydamas neformaliojo vaikų švietimo veiklą, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, 15 straipsnio 1, 2 dalyse. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento nurodytos higienos normos HN 20:2012 10 punkte nustatyta, kad teritorija ir patalpos, kuriose vykdomos neformaliojo vaikų švietimo programos, ir jose esantys įrenginiai turi būti saugūs, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, nutrenkimo, sužalojimo elektros srove, sprogimo ir pan.). Pagal Pareiginės instrukcijos 7.3, 7.6, 8.2, 8.4 ir 8.5 punktus, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė privalėjo žinoti Bendrovės veiklos sritis, paslaugų specifiką, Bendrovės sporto ir pramogų parko teikiamų paslaugų bei jų naudojimosi taisykles, privalėjo sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti parko, kuriam ji vadovavo, darbą, būti susipažinusi su įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais jos darbo sritį bei sporto ir pramogų parko veiklą, ir jais vadovautis. Apklausiamas Bendrovės direktorius V. Š. parodė, kad konkretaus sporto ir pramogų parko vadovas galėjo priimti sprendimus dėl darbo organizavimo ir konkrečių pareigybių savo vadovaujamame parke. Taip pat V. Š. ir Bendrovės sporto direktorius A. S. parodė, kad sporto ir pramogų parkų vadovai buvo skatinami per premijavimo sistemą, be kita ko, ir už sporto ir pramogų parko išlaidų, veiklos sąnaudų mažinimą bei pajamų didinimą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad N. B., žinodama savo pareigas, taip pat ir pareigą užtikrinti lankytojų saugumą, jas ignoravo dėl savanaudiškų paskatų, bet ši aplinkybė skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo įvertinta.
3.3. Net jeigu N. B. turėjo ribotus įgaliojimus ir negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl atskirų sporto ir pramogų parko veiklos sričių, tai nepaneigia N. B. atsakomybės nagrinėjamu atveju, kadangi ji privalėjo imtis aktyvių veiksmų, kad sporto ir pramogų parke būtų užtikrintas lankytojų saugumas. N. B. turėjo galimybę Bendrovės valdybos ar direktoriaus priimtų neteisėtų sprendimų ar duotų nurodymų nevykdyti, galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, sustabdyti sporto ir pramogų parko veiklą, iki bus užtikrintas lankytojų saugumas ir jame neįvyks nelaimingas atsitikimas, kaip nutiko nagrinėjamu atveju dėl N. B. neveikimo žuvus mažamečiui. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pateisintų tokį N. B. neveikimą.
3.4. Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktuose aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta pareiga įleisti vaikų tėvus į sporto ir pramogų parko baseino zoną, kad tėvai turėtų galimybę stebėti vaikus per treniruotę baseine, prižiūrėti juos ir užtikrinti jų saugumą. Šios nuostatos taikomos visai be išimties sporto ir pramogų parko veiklai, jokių išimčių grupinėms mokymo plaukti treniruotėms nebuvo nustatyta. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, bylos medžiaga nepatvirtina N. B. teiginių, kad neva visi tėvai ir globėjai galėjo visada lydėti savo vaikus į mokymo plaukti treniruotes. Teisme apklausta nukentėjusioji A. K., liudytojai L. K. (vedęs mokymo plaukti treniruotę E. K.), K. S. (baseino vyr. instruktorius), M. Č. (plaukimo treneris), R. Ka. (vyr. administratorė), L. L. (konsultantė), R. St. (vedusi savo dukterį į mokymo plaukti treniruotes) parodė, kad įvykio metu vaikų tėvams ir globėjams nebuvo leidžiama lydėti savo vaikų į baseino zoną, taip pat ir A. K., atvedusiai sūnų E. K. į mokymo plaukti treniruotę, buvo pasakyta, kad ji negali stebėti mokymo plaukti treniruotės, tokį nurodymą per darbuotojų susirinkimą išsakė parko vadovė N. B.. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos parodymus ir be jokio pagrindo remdamasis vaizdo įrašais, kuriuose matyti, vykstant vaikų plaukimo treniruotei, aplink baseiną vaikščiojantys suaugusieji, padarė išvadą, kad draudimo tėvams ar globėjams lydėti savo vaikus į plaukimo treniruotes nebuvo. Visų pirma, bylos medžiaga nepatvirtina, kad vaizdo įrašuose matomi suaugusieji yra plaukimo treniruotėje dalyvavusių vaikų tėvai ar globėjai. Be to, tai nepaneigia liudytojų parodymų, kad pagal bendrą taisyklę plaukimo treniruotes lankančių vaikų tėvams buvo draudžiama lankytis baseino zonoje ir juos stebėti bei prižiūrėti. Liudytoja R. St. parodė, kad, atvedus nepilnametę dukterį į plaukimo treniruotę, jos taip pat buvo bandoma neleisti į baseino zoną, bet ji su tokiu nurodymu nesutiko ir nereaguodama į pastabas lydėdavo savo dukterį į baseino zoną. Net pripažinus, kad draudimą tėvams lydėti vaikus į baseino zoną ir stebėti jų plaukimo treniruotes inicijavo Bendrovės vadovybė, o N. B. tik perdavė šį nurodymą savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams, tai nepaneigia N. B. atsakomybės. Ji kaip sporto ir pramogų parko vadovė, turėdama administracinius įgaliojimus ir būdama atsakinga už saugą nuo nelaimingų atsitikimų, privalėjo laikytis visų teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų, o prieštaraujančius jiems Bendrovės vadovybės nurodymus atsisakyti vykdyti. Tik N. B. buvo asmeniškai atsakinga už tinkamą jos vadovaujamo sporto ir pramogų parko veiklą, todėl nors draudimas tėvams lydėti vaikus į baseino zoną ir stebėti jų plaukimo treniruotes galėjo būti priimtas Bendrovės vadovybės, šio draudimo įgyvendinimą užtikrino pati N. B..
3.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos, yra nepagrįsta. Ši išvada grindžiama vien pateiktu subjektyviu N. B. Taisyklių nuostatų interpretavimu. Kadangi Taisyklėse atskiro reglamentavimo grupinėms mokymo plaukti treniruotėms nėra, todėl bendros Taisyklių nuostatos dėl tėvų (globėjų) dalyvavimo baseino zonoje prižiūrint nepilnamečius vaikus taikomos visai be išimties sporto ir pramogų parko veiklai.
3.6. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, N. B. pagal Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.3, 11.19, 11.25, 11.35, 11.38 punktus turėjo pareigą organizuoti parko veiklą, vykdyti organizacinius administracinius darbus, koordinuoti ir kontroliuoti parko darbuotojų darbą, analizuoti darbuotojų pasiūlymus dėl paslaugų kokybės tobulinimo, rengti parko darbo grafikus, organizuoti darbuotojų instruktavimą, padėti darbuotojams tinkamai atlikti jų pareigas. N. B. privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų darbuotojams atliekant darbo funkcijas, kad būtų užtektinai darbuotojų saugumui užtikrinti ir sudarytas toks darbuotojų darbo grafikas, pagal kurį būtų įgyvendinti reikalavimai dėl saugumo baseino zonoje. N. B. atsakomybės nešalina Bendrovėje susidariusi situacija, kai faktiškai teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų nebuvo laikomasi ir lankytojų, įskaitant mažamečius, nemokančius plaukti, saugumas nebuvo tinkamai užtikrinamas.
3.7. N. B. buvo atsakinga už darbuotojų darbo grafiko patvirtinimą, būtino personalo užtikrinimą. Pagal liudytojų I. Š., M. Č., L. K., K. S., S. P., V. Š. parodymus, N. B. kiekvieną mėnesį tvirtindavo jai pateiktą vyr. baseino instruktoriaus K. S. parengtą darbuotojų darbo grafiką. Taip pat liudytojai I. Š., L. K., M. Č. parodė, kad nebuvo galima užtikrinti visapusiškos baseino lankytojų priežiūros, kai tuo pačiu metu reikėjo vesti mokymo plaukti treniruotę. Atitinkamai N. B., žinodama sporto ir pramogų parke vedamų treniruočių grafiką, siekdama užtikrinti pakankamą lankytojų saugumo lygį, turėjo netvirtinti tokio darbo grafiko, pagal kurį tas pats darbuotojas tuo pačiu metu vestų plaukimo treniruotę ir būtų atsakingas už baseino priežiūrą. Tačiau N. B. nagrinėjamu atveju pasielgė neatsakingai ir I. Š. paskyrė prižiūrėti baseiną tuo pačiu metu, kai ji turėjo vesti plaukimo treniruotes, dėl to įvykio metu nebuvo užtikrintas tinkamas klientų saugumas ir mažametis E. K., grįžęs iš drabužinės į baseino zoną, likęs be tinkamos priežiūros, nuskendo. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuojamas tik darbo ir treniruočių grafikų rengimas, tai darydavo vyr. baseino instruktorius K. S., neatsižvelgiant į N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovės, tvirtinusios darbo grafikus, atsakomybę už saugumo reikalavimų įgyvendinimą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo advokato J. Jarusevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimo
5. Nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad N. B. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes netinkamai – selektyviai, nelygindamas tarpusavyje – įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, todėl teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų yra pagrįsti.
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
7. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018).
9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.).
10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.). Dėl BPK 331 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios priimto naujo nuosprendžio turinį, aiškinimo kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).
11. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl N. B. priėmė skirtingus nuosprendžius. Apeliacinės instancijos teismo kitokias išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, asmens kaltės, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, gali lemti tiek naujai gautų duomenų kartu su esamais vertinimas, tiek ir jau byloje esančių įrodymų išsamaus vertinimo rezultatas.
11.1. Pirmosios instancijos teismas nuteisė N. B. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, padaręs išvadą, kad N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovė turėdama administracinius įgaliojimus, pažeisdama Pareiginės instrukcijos ir Taisyklių nuostatas, vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams nurodė neleisti grupines mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvams būti baseino zonoje ir stebėti savo vaikų, dėl to 2017 m. rugsėjo 5 d. A. K. nebuvo leista kartu su sūnumi būti baseino zonoje ir persirengimo patalpoje, taip pat N. B., tvirtindama 2017 m. rugsėjo mėnesio darbo grafiką, baseino instruktorę I. Š. paskyrė budėti kaip baseino prižiūrėtoją, nors tuo pačiu metu I. Š. turėjo vesti grupinę mokymo plaukti treniruotę, todėl I. Š. negalėjo tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo funkcijų, stebėti baseino lankytojų ir užtikrinti jų saugumo, dėl to mažametis E. K., likęs be tinkamos priežiūros baseino zonoje ir persirengimo patalpoje, pasibaigus mokymo plaukti treniruotei, iš persirengimo patalpos grįžo į baseiną ir nuskendo.
11.2. Apeliacinės instancijos teismas išteisino N. B., konstatavęs, kad ji nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis motyvuojamas tuo, kad N. B. tinkamai atliko savo pareigas, veikė pagal savo įgaliojimus, specialiųjų elgesio saugumo taisyklių nepažeidė ir savo veiksmais (neveikimu) nenulėmė E. K. žūties. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priešingą, nei priimtas pirmosios instancijos teismo, sprendimą N. B. motyvavo kitokiu byloje jau esančių įrodymų ir, atlikus byloje dalinį įrodymų tyrimą, naujai gautų duomenų vertinimu.
12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. B. gynėjo apeliacinį skundą ir išteisindamas N. B., nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė pirmiau nurodytus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
12.1. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jame išdėstyti išteisinimo motyvai iš esmės atitinka N. B. parodymuose išsakytą poziciją, taip apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino N. B. parodymus apie jos kaip sporto ir pramogų parko vadovės ribotus įgaliojimus savo nuožiūra tvarkyti vadovaujamo parko veiklą, baseino instruktorių ir baseino prižiūrėtojų funkcijų dubliavimą išimtinai Bendrovės vadovybės nurodymu, subjektyviomis interpretacijomis pagrįstas aplinkybes dėl darbo grafiko tvirtinimo ir Taisyklių nuostatų taikymo. Taip pat nuosprendyje akcentuojami išimtinai tik N. B. palankūs liudytojų (pavyzdžiui, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustų kitiems Bendrovės sporto ir pramogų parkams vadovavusių A. P., I. B., J. L., S. D.) parodymai ar atskirų liudytojų (pavyzdžiui, Bendrovės vadovo V. Š., sporto dalies vadovo A. S., tinklo vadovės S. P.-G., finansų vadovo D. M.) nurodytos ir selektyviai atrinktos aplinkybės. Tačiau šie parodymai nebuvo palyginti su kitais bylos įrodymais, įvertinti kitų įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje netgi neišdėstyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustų liudytojų A. P., I. B., J. L. ir S. D. parodymai, apsiribojant tik selektyviais teiginiais, kokias, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybes šių liudytojų parodymai patvirtina.
12.2. Taip pat, motyvuodamas sprendimą išteisinti N. B., apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino atskiras byloje nustatytas aplinkybes (pavyzdžiui, pramogų ir sporto parko biudžeto formavimą, N. B. pateiktą susirašinėjimą įvairiais parko ūkinės veiklos klausimais, mažamečio E. K. palydėjimą į drabužinę prieš mokymo plaukti treniruotę), kurios nepaneigia N. B. inkriminuotų veikų, arba aiškiai neteisingai, be teisinio ir faktinio pagrindo nustatė atskiras aplinkybes (pavyzdžiui, dėl Taisyklių nuostatų negaliojimo E. K. situacijos atveju, darbo grafiko tvirtinimo aplinkybių), kuriomis grindė N. B. išteisinimą.
12.3. Pirmiau nurodyti pažeidimai nulėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nepalyginus visų bylos įrodymų tarpusavyje, susiejant juos į logišką grandinę, neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, dėl to teismo išvados dėl N. B. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
13. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad konkretaus Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovas iš esmės negalėjo veikti savarankiškai ir dėl to N. B. negali atsakyti už E. K. žūtį, yra nepagrįsta.
13.1. Skundžiamame nuosprendyje nurodytuose Pareiginės instrukcijos 11.6, 11.15, 11.21, 11.24, 11.31, 11.37 punktuose yra įtvirtinta sporto ir pramogų parko vadovo atskaitomybė Bendrovės vadovybei, pareiga teikti ataskaitas ir įvairią informaciją, informuoti Bendrovės vadovybę apie darbuotojų padarytus nusižengimus darbo tvarkai, nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas ir bendro pobūdžio pareigomis laikytis Bendrovės vadovybės įsakymų ir patvirtintų tvarkų bei juos vykdyti. Tačiau, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokio pobūdžio pavaldaus asmens atskaitomybė vadovybei darbo teisiniuose santykiuose yra įprasta ir nagrinėjamu atveju savaime nereiškia, kad konkretaus pramogų ir sporto parko vadovas iš esmės negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl vadovaujamo parko veiklos, kiek tai susiję su konkretaus parko veiklos organizavimu parko veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir lankytojų saugumo užtikrinimo kontekste.
13.2. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remiamasi atskiromis liudytojų Bendrovės vadovo V. Š., tinklo vadovės S. P.-G., finansų vadovo D. M. nurodytomis aplinkybėmis, kad N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė pati papildomų etatų įsteigti negalėjo, konkretaus sporto ir pramogų parko darbuotojų etatų skaičių ir biudžetą nustatydavo Bendrovės vadovybė, parko vadovė be finansų skyriaus patvirtinimo galėjo disponuoti tik nedidele pinigų suma, skirta einamosioms išlaidoms padengti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo kitas tų pačių liudytojų nurodytas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir į jas neatsižvelgė, o būtent kad N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė galėjo priimti savarankiškus sprendimus ir Bendrovės vadovybės prašyti papildomų darbuotojų etatų bei lėšų tiek darbuotojų darbo užmokesčiui, tiek bet kuriems kitiems poreikiams, susijusiems su parko veikla, jei tokį poreikį pagrįsdavo, kiekvienais metais tvirtinant Bendrovės biudžetą kiekvieno sporto ir pramogų parko vadovas nurodydavo savo vadovaujamo parko lėšų poreikį, iš šios sumos buvo apmokamos kiekvieno parko sąskaitos, einamieji remonto darbai, kitos išlaidos, susijusios su parko veikla, be to, tam pačiam darbuotojo etatui buvo galima įdarbinti du žmones, dirbančius puse etato.
13.3. Taip pat ir iš Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.2, 11.3, 11.5, 11.10, 11.12 punktuose įtvirtintų pareigų organizuoti parko, kuriam vadovauja, veiklą, formuoti, kontroliuoti ir vykdyti Bendrovės (tiksliau, parko, kuriam vadovauja) biudžetą, koordinuoti parko darbuotojų darbą, kontroliuoti, kad visi parko darbuotojai tinkamai vykdytų jiems pavestas pareigas, vykdyti pirminę darbuotojų atranką, kontroliuoti padalinį prižiūrinčių įmonių paslaugų teikimą, užsakyti prekes, reikalingas sporto ir pramogų parkui, palaikyti ryšius su tiekėjais matyti, kad N. B. turėjo pakankamai plačius įgaliojimus veikti savarankiškai organizuodama savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko veiklą.
13.4. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B. veikė tik kaip formali parko vadovė, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priešingai, būtent N. B. buvo atsakinga už konkretaus parko veiklą, privalėjo ją organizuoti taip, kad ji atitiktų teisės aktų (tiek išorinių, tiek vidinių) reikalavimus, jai buvo pavaldūs parko darbuotojai, kuriems ji ne tik galėjo duoti privalomus vykdyti nurodymus, bet ir turėjo jiems sudaryti sąlygas tinkamai vykdyti savo pareigas, tačiau, kaip nustatyta byloje, savo pareigas N. B. vykdė netinkamai.
13.5. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad N. B. kaip parko vadovė elgėsi atsakingai, rėmėsi N. B. pateiktu susirašinėjimu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17 punktas). Iš elektroninių laiškų matyti, kad N. B. sprendė įvairius parko veikloje kylančius ūkinius reikalus, todėl šis susirašinėjimas yra nesusijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu ir jo priežastimis ir nei patvirtina, nei paneigia N. B. atsakomybės už jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą.
14. Taip pat nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. nėra atsakinga už tai, jog pagal patvirtintą 2017 m. rugsėjo mėnesio darbo grafiką įvykio dieną baseino zonoje paskirta budėti baseino instruktorė I. Š. negalėjo tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo pareigų, nes pagal treniruočių grafiką nuo 17 val. vedė plaukimo treniruotę.
14.1. Spręsdamas dėl N. B. atsakomybės už baseino instruktoriaus ir baseino prižiūrėtojo funkcijų dubliavimąsi, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatribojo darbo grafiko rengimo nuo jo tvirtinimo. Byloje nustatyta, kad N. B. vadovaujamame sporto ir pramogų parke būdavo sudaromi atskiri darbo ir vedamų treniruočių grafikai, juos parengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., darbo grafiką tvirtindavo N. B., nors treniruočių grafiko N. B. netvirtindavo, bet jis buvo viešas, dalį laiko tam pačiam darbuotojui treniruočių vedimo ir baseino priežiūros laikas sutapdavo (kaip nagrinėjamo įvykio metu sutapo I. Š.). Nors darbo ir treniruočių vedimo grafiką rengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., bet už galutinį darbo grafiko patvirtinimą kaip sporto ir pramogų parko vadovė buvo atsakinga tik N. B.. Ši pareiga buvo nustatyta Pareiginės instrukcijos 11.25 punkte, jos reikšmę apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino. Kadangi pagal darbo grafiką buvo pildomas ir darbo laiko apskaitos žiniaraštis, todėl minėtame punkte įtvirtinta pareiga negali būti aiškinama formaliai. Be to, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovei nustatyta pareiga tvirtinti tokį darbuotojų darbo grafiką, kuris apimtų ne tik budėjimą baseine, bet ir kitą neatsiejamą baseino instruktorių veiklą – treniruočių vedimą.
14.2. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B., tvirtindama darbo grafiką, turėjo atsižvelgti tik į tai, kad nebūtų pažeistos nustatytos darbo ir poilsio laiko normos. Su tokiu formaliu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu negalima sutikti, nes jis neatitinka ir Pareiginėje instrukcijoje nustatytų pareigų tinkamai organizuoti vadovaujamo parko veiklą, sudaryti sąlygas darbuotojams tinkamai vykdyti savo funkcijas. Byloje nėra ginčo, kad apie baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus funkcijų dubliavimąsi N. B. žinojo. Pagal liudytojų K. S., L. K., I. Š., M. Č. parodymus, dubliuojantis funkcijoms užtikrinti tinkamą baseino priežiūrą nebuvo galimybės, šis klausimas buvo keliamas per darbuotojų susirinkimus. Atsižvelgiant į tai, N. B. turėjo pareigą tvirtinti tokį darbo grafiką, kuris užtikrintų tinkamą paslaugų teikimą ir klientų saugumą, sudarytų galimybes darbuotojams realiai vykdyti budėjimą baseine, o ne vien tik formaliai atsižvelgti į darbo ir poilsio laiko normas.
14.3. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, N. B. veikė neatsakingai, neatsižvelgė į treniruočių vedimo tvarkaraštį ir paskyrė budėti baseine I. Š., kuri tuo pačiu metu turėjo vesti grupinę mokymo plaukti treniruotę, dėl to I. Š. negalėjo užtikrinti tinkamo baseino lankytojų saugumo, o tai lėmė, kad iš persirengimo patalpos į baseino zoną grįžęs mažametis E. K. nepastebėtas įlipo į baseiną ir nuskendo. Taigi akivaizdu, jog N. B., būdama sporto ir pramogų parko vadovė, neužtikrino, kad po plaukimo pamokos (treniruotės) vaikai būtų stebimi atsakingų darbuotojų, palydimi ir perduodami tėvų priežiūrai.
14.4. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. kėlė klausimus Bendrovės vadovybei dėl baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus funkcijų dubliavimosi, yra nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje nurodyto Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovų ir vadovybės susirinkimo protokolo, susirinkimo metu spręsti tik klausimai dėl mokėjimo treneriui už budėjimą ir treniruočių vedimą bei pasiūlyta vedant treniruotes nemokėti atlyginimo už budėjimą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17.4 punktas). Tai nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. nesutiko su Bendrovėje nusistovėjusia praktika baseino instruktorių, vedusį plaukimo treniruotes, tuo pačiu metu skirti ir kaip baseino prižiūrėtoją. Priešingai, akivaizdu, kad N. B., tvirtindama darbo grafiką, sutiko su tokiu darbo organizavimu ir jį toleravo.
15. Neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ne dėl N. B. veiksmų mažametis E. K. įvykio metu buvo likęs be suaugusiųjų (nagrinėjamu atveju motinos A. K.) priežiūros.
15.1. Pagal liudytojų L. K. (baseino instruktoriaus, vedusio treniruotę mažamečiui E. K.), I. Š. (baseino instruktorės, įvykio metu pagal grafiką turėjusios budėti baseino zonoje, bet tuo pačiu metu vedusios ir treniruotę), K. S. (vyr. baseino instruktoriaus), M. Č. (baseino instruktoriaus), R. Ka. (vyr. administratorės, įvykio metu padėjusios registratūroje aptarnauti klientus), L. L. (administratorės, įvykio metu dirbusios registratūroje) parodymus, 2017 m. vasarą grupines mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvams nebebuvo leidžiama baseino zonoje stebėti mokymo plaukti treniruočių, tokį nurodymą išsakė parko vadovė N. B. per parko darbuotojų susirinkimą, tokį sprendimą nulėmė kitų klientų skundai dėl baseino zonoje besibūriuojančių suaugusiųjų, stebinčių savo vaikus mokymo plaukti treniruotėje.
15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog draudimas tėvams būti baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotę buvo rekomendacinio pobūdžio pasiūlymas, aptartas sporto ir pramogų parkų vadovų ir Bendrovės vadovybės bendrame susirinkime, bet nepagrįstai sureikšmino tai, kad šis draudimas nebuvo įformintas oficialiai ir buvo priimtas ne N. B. iniciatyva. Priešingai, iš bylos aplinkybių matyti, kad N. B. savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams perdavė per bendrą visų Bendrovės sporto ir pramogų parkų vadovų bei Bendrovės vadovybės susirinkimą priimtą rekomendacinį sprendimą, kurį parko darbuotojai turėjo vykdyti. Tai, kad pasikeitus tvarkai tėvams nebebuvo leidžiama būti baseino zonoje ir stebėti savo vaikų, nurodė ir liudytoja R. St., vedusi į mokymo plaukti treniruotes nepilnametę dukterį.
15.3. Kita vertus, tiek liudytoja R. St., tiek baseino instruktorė I. Š. nurodė, kad nauja tvarka nebuvo griežtai įgyvendinama ir, tėvams kategoriškai reikalaujant, jiems buvo leidžiama patekti į baseino zoną. Tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios A. K. parodymų kontekste, kad dar pasirašant sutartį dėl sūnaus treniruočių ir bendraujant su treneriu jai buvo pasakyta, jog tėvams neleidžiama stebėti treniruočių baseino zonoje. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino baseino instruktorius L. K. ir vadybininkė R. S.. Kadangi nukentėjusiajai A. K. iš anksto buvo nurodyta, kad tėvai negali būti baseino zonoje ir stebėti mokymo plaukti treniruočių, todėl aplinkybė, kad nukentėjusioji įvykio dieną neprieštaravo šiam draudimui ir nereikalavo leisti jai patekti į baseino zoną, nepaneigia N. B. atsakomybės už tai, kad įvykio dieną mažametis E. K. liko be suaugusio asmens priežiūros baseino zonoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. K. į sporto ir pramogų parką pasiimti vaiko grįžo apie 17 val. (vaizdo įraše iš registratūros ji užfiksuota 17.02 val.), tai, kad ji nerimavo, jog sūnus neišeina iš treniruotės, patvirtino ne tik nukentėjusioji, bet ir registratorė L. L.-G., skambutis telefonu treneriui, kuris fiksuotas 17.19 val., tačiau net ir po to, nors nelaimė dar nebuvo įvykusi, A. K. į baseino zoną įleista nebuvo, todėl N. B. parodymuose esantys teiginiai, kad „prioritetas berniuko mamai tą dieną galimai buvo apsipirkti parduotuvėje ir neatsakinga kaltinti ją, kai atsakomybės už tą dieną neprisiėmė tėvai“, yra nepagrįsti ir užgaulūs. Paminėtos aplinkybės, priešingai nei teigė nuteistoji, neabejotinai patvirtina, kad A. K. nebuvo sudaryta galimybė po plaukimo pamokos pasirūpinti sūnumi, o tai, kaip minėta, buvo daroma vykdant klubo vadovės N. B. nurodymą.
16. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimu leisti tėvams būti baseino zonoje ir stebėti plaukimo treniruotę nebuvo pažeistos Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos.
16.1. Taisyklių 1.2.3 punkte nustatyta, kad nepilnamečių klientų iki 16 metų grupes turi lydėti ir prižiūrėti pilnamečiai asmenys, o Taisyklių 1.2.4 punkte nustatyta, kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų). Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kuriose minėtų Taisyklių nuostatų galiojimas aiškinamas Bendrovėje nusistovėjusia praktika teikiant paslaugas, neva šios Taisyklių nuostatos netaikytinos grupinei mokymo plaukti treniruotei.
16.2. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji A. K. mažamečio sūnaus E. K. vardu su Bendrove sudarė sutartį dėl plaukimo pamokų. Sutartyje dėl paslaugų teikimo nebuvo nustatyta jokių išimčių, kad nagrinėjamu atveju Bendrovėje nustatytos Taisyklės nėra taikytinos. Įvykio metu galiojusiose Taisyklėse atskirai nebuvo reglamentuota tvarka dėl grupinių mokymo plaukti treniruočių vedimo, todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinos bendros Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos, pagal kurias klientų iki 16 metų grupes lydi pilnamečiai asmenys, o klientai iki 16 metų amžiaus vandens zonoje gali lankytis tik prižiūrimi tėvų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad draudimas nukentėjusiajai A. K. būti baseino zonoje ir stebėti mokymo plaukti treniruotę prieštaravo Taisyklių nuostatoms.
16.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad per mokymo plaukti treniruotę už vaikų saugumą iš esmės buvo atsakingas treniruotę vedęs darbuotojas, kadangi nagrinėjamu atveju nelaimė įvyko pasibaigus mokymo plaukti treniruotei – treniruotę vedęs L. K. pagal nustatytą tvarką vaikus išlydėjo į drabužinę ir nuo 17 val. vedė kitą treniruotę, o mažametis E. K. į baseino zoną iš persirengimo patalpos grįžo netgi du kartus 17.24 val. ir 17.25 val., į baseiną įlipo 17.28 val. Taigi, nelaimės metu už E. K. saugumą kitą treniruotę vedęs L. K. negalėjo būti atsakingas, tuo metu už baseino lankytojų saugumą formaliai buvo atsakinga baseino prižiūrėtoja paskirta I. Š., bet šios pareigos tinkamai įgyvendinti ji negalėjo dėl N. B. patvirtinto darbo grafiko neatsižvelgiant į tai, kad tuo metu I. Š. taip pat turėjo vesti treniruotę.
16.4. Be to, Taisyklėse nebuvo nustatyta tvarka, kas yra atsakingas už nepilnamečius asmenis persirengimo patalpoje po mokymo plaukti pamokos (treniruotės). Kaip jau minėta, pagal sporto ir pramogų parko vaizdo kamerų įrašus, A. K. grįžo pasiimti sūnaus 17.02 val., t. y. tuo metu, kai E. K. buvo persirengimo patalpoje, kalbėjosi su registratūros darbuotojomis dėl negrįžtančio sūnaus, skambino treneriui (17.19 val.), bet jai vis viena nebuvo leista patekti į baseino zoną ir persirengimo patalpą, o mažamečiu E. K. tuo metu apskritai niekas nesirūpino.
16.5. Skundžiamame nuosprendyje aptarta aplinkybė, kad mažametį E. K. prieš treniruotę į persirengimo patalpą palydėjo parko darbuotojų surastas ūkvedys P. K., nagrinėjamo įvykio aplinkybių kontekste, sprendžiant dėl N. B. atsakomybės, neturi reikšmės, nes nelaimė įvyko po plaukimo treniruotės, kai mažametis E. K. liko be tinkamos priežiūros.
17. Kita vertus, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B. nepažeidė Bendrovės Plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punkto, pagal kurį nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje yra tik duomenys apie Bendrovės vadovo 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu patvirtintas plaukimo akademijos taisykles, t. y. jau po 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykio. Pagal byloje apklaustų liudytojų Bendrovės sporto direktoriaus A. S., vadybininkės R. S. parodymus, įvykio metu Bendrovės plaukimo akademijos taisyklės oficialiai nebuvo patvirtintos. Atsižvelgiant į tai, N. B. negalėjo pažeisti negaliojusių, Bendrovės vadovo įsakymu oficialiai nepatvirtintų taisyklių reikalavimų.
18. Tačiau, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad N. B., pažeisdama Pareiginės instrukcijos ir Taisyklių reikalavimus, netinkamai atliko savo pareigas, dėl draudimo nukentėjusiajai A. K. būti baseino zonoje ir stebėti mažamečio sūnaus E. K. plaukimo treniruotę, taip pat dėl patvirtinto darbo grafiko, pagal kurį I. Š. buvo paskirta budėti baseine, nors tuo pačiu metu vedė plaukimo treniruotę, mažametis E. K., pasibaigus treniruotei likęs be tinkamos priežiūros, iš persirengimo patalpos grįžo į baseiną ir nuskendo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, tarp N. B. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryšys, nors N. B. nenumatė tokių padarinių, bet pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes, turimą patirtį turėjo ir galėjo tai numatyti. Nors N. B. įrodytais pripažinti veiksmai – draudimas mažamečio E. K. motinai būti baseino zonoje, baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus pareigų dubliavimas – atitiko Bendrovės vadovybės poziciją ir atitinkami sprendimai buvo aptarti bendruose susirinkimuose su Bendrovės vadovybe, bet šie sprendimai žinomai prieštaravo pirmiau aptartiems teisės aktų reikalavimams, todėl tai N. B. atsakomybės nešalina.
19. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas veikos faktines aplinkybes, padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, dėl to N. B. buvo nepagrįstai išteisinta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį. Nagrinėjamu atveju būtent pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia N. B. kaltę, motyvuotai atmesta gynybinė versija apie E. K. žūties aplinkybes, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovės formalius įgaliojimus, Taisyklių reikalavimų taikymą.
20. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl N. B. išteisinimo yra naikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis su pakeitimais – pašalinant iš įrodytomis pripažintų N. B. nusikalstamos veikos aplinkybių tai, kad N. B. pažeidė „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, jog nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį dėl N. B. išteisinimo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį su pakeitimais: pašalinti iš N. B. įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių tai, kad N. B. pažeidė „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, jog nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Rima Ažubalytė
Albinas Antanaitis
| Pavadinimas: [2024-03-06][nuasmeninta nutartis byloje][2K-19-594-2024].docx Bylos nr.: 2K-19-594/2024 Bylos rūšis: baudžiamoji byla Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Raktiniai žodžiai: Teisiniai terminai: Šalys: Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip | Kategorijos: 1. BAUDŽIAMOJI TEISĖ 2.1. Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos 1.2. Specialioji dalis 2. BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ 3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius) 3.4.3. Privilegijuotas neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 3 d.) 1.2.3. Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius) 1.2.3.4.3. Privilegijuotas neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 3 d.) 3.4. Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.) 1.2.3.4. Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.) 2.4. Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis) 2.1.7.5. Kiti su įrodymais ir įrodinėjimo procesu susiję klausimai 19.6. Tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.) 1.2.19.6. Tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.) 2.1.7. Įrodymai ir įrodinėjimo procesas 2.4.7. Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.) 19. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius) 1.2.19. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius) |
Baudžiamoji byla Nr. 2K-19-594/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45680-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.4.3; 1.2.19.6; 2.1.7.5; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
išteisintajai N. B., jos gynėjui advokatui V. K.,
nukentėjusiajam R. K., jo atstovui advokatui Justinui Jarusevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo advokato Justino Jarusevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, N. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 229 straipsnį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu N. B. įpareigota neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, N. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir N. B. įpareigota per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. B. buvo nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį dėl to, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to fizinis asmuo patyrė didelę žalą, taip pat dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, būtent:
1.1. N. B., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), (toliau – Bendrovė) sporto ir pramogų parko vadovė ir turėdama administracinius įgaliojimus, 2012 m. sausio 27 d. būdama supažindinta su Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovo pareigine instrukcija, patvirtinta 2012 m. sausio 20 d. Bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. 12, (toliau – Pareiginė instrukcija) ir pagal šios instrukcijos 7.3, 7.6, 8.2, 8.4, 8.5 punktus privalėdama žinoti Bendrovės veiklos sritis, paslaugų specifiką, naudojimosi „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parko teikiamomis paslaugomis taisykles, privalėdama sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti parko, kuriam ji vadovauja, darbą, būti susipažinusi su įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais jos darbo sritį bei sporto ir pramogų parko veiklą, ir jais vadovautis, žinoti Bendrovės ir parko teikiamų paslaugų naudojimosi taisykles, šias pareigas atliko netinkamai. 2017 m. rugsėjo 5 d. „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parke, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdant neformaliojo vaikų švietimo veiklą – vaikų mokymo plaukti treniruotes pagal neformaliojo vaikų švietimo programą „Plaukimo akademija“, 2017 m. birželio mėn. pradžioje ir rugsėjo mėn. pradžioje, iki rugsėjo 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, per bendruosius „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parko darbuotojų susirinkimus uždraudė įleisti grupinius užsiėmimus baseine – vaikų mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvus į klubo baseiną ir baseino drabužinę per vaikų užsiėmimus, nurodydama tėvams laukti vaikų po grupinių užsiėmimų klubo registratūroje, taip pažeisdama Bendrovės direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintos naudojimosi „(duomenys neskelbtini)“ sveikatingumo klubų teikiamomis paslaugomis tvarkos ir taisyklių (toliau – Taisyklės) 1.2.3 ir 1.2.4 punktų reikalavimus, kad nepilnamečių iki 16 metų amžiaus klientų grupes lydėtų ir prižiūrėtų pilnamečiai asmenys ir kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų), bei pažeisdama „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, kad nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti. Dėl to A. K., 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 16.00 val. kartu su mažamečiu sūnumi E. K. atvykusi į mokymo plaukti treniruotę baseine „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parke, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo neįleista į vandens zonos drabužinę ir į baseiną, taip pat neteko galimybės stebėti savo mažametį vaiką per treniruotę baseine ir prižiūrėti jį pasibaigus treniruotei vandens zonoje.
1.2. N. B., pagal Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.3, 11.19, 11.25, 11.35, 11.38 punktus privalėdama organizuoti parko veiklą, vykdyti organizacinius administracinius darbus, koordinuoti ir kontroliuoti parko darbuotojų darbą, analizuoti darbuotojų pasiūlymus dėl paslaugų kokybės tobulinimo, rengti parko darbo grafikus, organizuoti darbuotojų instruktavimą, padėti darbuotojams tinkamai atlikti jų pareigas, netinkamai organizavo pavaldžių darbuotojų darbą, t. y., sudarydama darbo grafiką, būdama informuota, kad plaukimo instruktorė I. Š. 2017 m. rugsėjo 5 d. nuo 17.00 val. turi vesti grupinę vaikų mokymo plaukti treniruotę, į tai neatsižvelgė ir paskyrė I. Š. tuo pačiu laiku 2017 m. rugsėjo 5 d. nuo 13.00 val. iki 21.30 val. budėti kaip baseino prižiūrėtoją, žinodama, kad ji negali tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo funkcijos, stebėti baseino lankytojų ir užtikrinti jų saugumo, vesdama grupinę vaikų treniruotę.
1.3. Dėl N. B. netinkamo pareigų atlikimo ir pirmiau nurodytų teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo mažametis E. K., likęs be tinkamos priežiūros vandens zonos drabužinėje ir baseine, 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 17.30 val., pasibaigus mokymo plaukti treniruotei, iš drabužinės patalpos sugrįžo į baseiną ir jame nuskendo, dėl to nukentėjusiesiems A. K. ir R. K. buvo padaryta labai didelė žala.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs N. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, ir priėmė naują nuosprendį – N. B. išteisino pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė:
2.1. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju už E. K. žūtį yra atsakinga N. B.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, N. B. tinkamai atliko savo pareigas ir veikė pagal savo įgaliojimus, specialiųjų elgesio saugumo taisyklių nepažeidė ir savo veiksmais (neveikimu) nenulėmė E. K. žūties.
2.2. N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovės, galimybės savarankiškai veikti ir priimti sprendimus dėl sporto ir pramogų parko veiklos buvo ribotos – vadovas buvo atskaitingas Bendrovės vadovybei, su vadovybe turėjo suderinti sprendimus, kuriais būtų reikšmingai keičiama parko veiklos tvarka. Būtent Bendrovės vadovybė nustatė tvarką, kad baseino instruktorius vienu metu gali ir vesti treniruotes, ir budėti baseine. Darbuotojų darbo ir treniruočių baseine vedimo grafiką rengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė tvirtindavo tik darbuotojų darbo grafiką, užtikrindama, kad jis atitinka darbo ir poilsio režimo reikalavimus, o treniruočių grafiko nederindavo ir netvirtindavo.
2.3. Taip pat ne N. B. iniciatyva buvo uždrausta tėvams stebėti savo vaikus baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotes. Toks sprendimas buvo priimtas visų sporto ir pramogų parkų vadovų susirinkime ir patvirtintas Bendrovės vadovybės. Be to, neleidus nukentėjusiajai A. K. stebėti savo mažamečio sūnaus baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotę, Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos nebuvo pažeistos, nes šiam konkrečiam atvejui jos netaikytinos. Plaukimo akademijos taisyklės, kurių 2.5 punkto nuostatų pažeidimas inkriminuotas N. B., Bendrovės direktoriaus įsakymu buvo patvirtintos 2018 m. rugpjūčio 31 d., todėl įvykio metu dar negaliojo ir N. B. jų pažeisti negalėjo.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovas advokatas J. Jarusevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendį, kuriuo N. B. išteisinta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Sprendžiant dėl N. B. pareigos laikytis teisės aktų ir vidinių tvarkų reikalavimų užtikrinant saugumą sporto ir pramogų parke, pareigos užtikrinti galimybę tėvams prižiūrėti vaikus per plaukimo užsiėmimus, pareigos tinkamai organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti darbuotojų darbą, nebuvo vertinta įrodymų visuma, jų turinys, įrodymai vertinti selektyviai, atsirenkant tik atskirus įrodymus ar jų dalis ir jiems suteikiant didesnę įrodomąją reikšmę nei kitiems, nelyginant įrodymų tarpusavyje ir jų nesugretinant. Tai sukliudė teisingai, objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, dėl to padaryta faktinių bylos aplinkybių neatitinkanti išvada, kad N. B. veiksmuose nėra jai inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių.
3.2. Byloje nustatyta, kad N. B. vadovavo sporto ir pramogų parkui, kuris taip pat teikė vaikų mokymo plaukti paslaugą, taip vykdydamas neformaliojo vaikų švietimo veiklą, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, 15 straipsnio 1, 2 dalyse. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento nurodytos higienos normos HN 20:2012 10 punkte nustatyta, kad teritorija ir patalpos, kuriose vykdomos neformaliojo vaikų švietimo programos, ir jose esantys įrenginiai turi būti saugūs, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, nutrenkimo, sužalojimo elektros srove, sprogimo ir pan.). Pagal Pareiginės instrukcijos 7.3, 7.6, 8.2, 8.4 ir 8.5 punktus, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė privalėjo žinoti Bendrovės veiklos sritis, paslaugų specifiką, Bendrovės sporto ir pramogų parko teikiamų paslaugų bei jų naudojimosi taisykles, privalėjo sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti parko, kuriam ji vadovavo, darbą, būti susipažinusi su įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais jos darbo sritį bei sporto ir pramogų parko veiklą, ir jais vadovautis. Apklausiamas Bendrovės direktorius V. Š. parodė, kad konkretaus sporto ir pramogų parko vadovas galėjo priimti sprendimus dėl darbo organizavimo ir konkrečių pareigybių savo vadovaujamame parke. Taip pat V. Š. ir Bendrovės sporto direktorius A. S. parodė, kad sporto ir pramogų parkų vadovai buvo skatinami per premijavimo sistemą, be kita ko, ir už sporto ir pramogų parko išlaidų, veiklos sąnaudų mažinimą bei pajamų didinimą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad N. B., žinodama savo pareigas, taip pat ir pareigą užtikrinti lankytojų saugumą, jas ignoravo dėl savanaudiškų paskatų, bet ši aplinkybė skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo įvertinta.
3.3. Net jeigu N. B. turėjo ribotus įgaliojimus ir negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl atskirų sporto ir pramogų parko veiklos sričių, tai nepaneigia N. B. atsakomybės nagrinėjamu atveju, kadangi ji privalėjo imtis aktyvių veiksmų, kad sporto ir pramogų parke būtų užtikrintas lankytojų saugumas. N. B. turėjo galimybę Bendrovės valdybos ar direktoriaus priimtų neteisėtų sprendimų ar duotų nurodymų nevykdyti, galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, sustabdyti sporto ir pramogų parko veiklą, iki bus užtikrintas lankytojų saugumas ir jame neįvyks nelaimingas atsitikimas, kaip nutiko nagrinėjamu atveju dėl N. B. neveikimo žuvus mažamečiui. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pateisintų tokį N. B. neveikimą.
3.4. Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktuose aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta pareiga įleisti vaikų tėvus į sporto ir pramogų parko baseino zoną, kad tėvai turėtų galimybę stebėti vaikus per treniruotę baseine, prižiūrėti juos ir užtikrinti jų saugumą. Šios nuostatos taikomos visai be išimties sporto ir pramogų parko veiklai, jokių išimčių grupinėms mokymo plaukti treniruotėms nebuvo nustatyta. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, bylos medžiaga nepatvirtina N. B. teiginių, kad neva visi tėvai ir globėjai galėjo visada lydėti savo vaikus į mokymo plaukti treniruotes. Teisme apklausta nukentėjusioji A. K., liudytojai L. K. (vedęs mokymo plaukti treniruotę E. K.), K. S. (baseino vyr. instruktorius), M. Č. (plaukimo treneris), R. Ka. (vyr. administratorė), L. L. (konsultantė), R. St. (vedusi savo dukterį į mokymo plaukti treniruotes) parodė, kad įvykio metu vaikų tėvams ir globėjams nebuvo leidžiama lydėti savo vaikų į baseino zoną, taip pat ir A. K., atvedusiai sūnų E. K. į mokymo plaukti treniruotę, buvo pasakyta, kad ji negali stebėti mokymo plaukti treniruotės, tokį nurodymą per darbuotojų susirinkimą išsakė parko vadovė N. B.. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos parodymus ir be jokio pagrindo remdamasis vaizdo įrašais, kuriuose matyti, vykstant vaikų plaukimo treniruotei, aplink baseiną vaikščiojantys suaugusieji, padarė išvadą, kad draudimo tėvams ar globėjams lydėti savo vaikus į plaukimo treniruotes nebuvo. Visų pirma, bylos medžiaga nepatvirtina, kad vaizdo įrašuose matomi suaugusieji yra plaukimo treniruotėje dalyvavusių vaikų tėvai ar globėjai. Be to, tai nepaneigia liudytojų parodymų, kad pagal bendrą taisyklę plaukimo treniruotes lankančių vaikų tėvams buvo draudžiama lankytis baseino zonoje ir juos stebėti bei prižiūrėti. Liudytoja R. St. parodė, kad, atvedus nepilnametę dukterį į plaukimo treniruotę, jos taip pat buvo bandoma neleisti į baseino zoną, bet ji su tokiu nurodymu nesutiko ir nereaguodama į pastabas lydėdavo savo dukterį į baseino zoną. Net pripažinus, kad draudimą tėvams lydėti vaikus į baseino zoną ir stebėti jų plaukimo treniruotes inicijavo Bendrovės vadovybė, o N. B. tik perdavė šį nurodymą savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams, tai nepaneigia N. B. atsakomybės. Ji kaip sporto ir pramogų parko vadovė, turėdama administracinius įgaliojimus ir būdama atsakinga už saugą nuo nelaimingų atsitikimų, privalėjo laikytis visų teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų, o prieštaraujančius jiems Bendrovės vadovybės nurodymus atsisakyti vykdyti. Tik N. B. buvo asmeniškai atsakinga už tinkamą jos vadovaujamo sporto ir pramogų parko veiklą, todėl nors draudimas tėvams lydėti vaikus į baseino zoną ir stebėti jų plaukimo treniruotes galėjo būti priimtas Bendrovės vadovybės, šio draudimo įgyvendinimą užtikrino pati N. B..
3.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos, yra nepagrįsta. Ši išvada grindžiama vien pateiktu subjektyviu N. B. Taisyklių nuostatų interpretavimu. Kadangi Taisyklėse atskiro reglamentavimo grupinėms mokymo plaukti treniruotėms nėra, todėl bendros Taisyklių nuostatos dėl tėvų (globėjų) dalyvavimo baseino zonoje prižiūrint nepilnamečius vaikus taikomos visai be išimties sporto ir pramogų parko veiklai.
3.6. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, N. B. pagal Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.3, 11.19, 11.25, 11.35, 11.38 punktus turėjo pareigą organizuoti parko veiklą, vykdyti organizacinius administracinius darbus, koordinuoti ir kontroliuoti parko darbuotojų darbą, analizuoti darbuotojų pasiūlymus dėl paslaugų kokybės tobulinimo, rengti parko darbo grafikus, organizuoti darbuotojų instruktavimą, padėti darbuotojams tinkamai atlikti jų pareigas. N. B. privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų darbuotojams atliekant darbo funkcijas, kad būtų užtektinai darbuotojų saugumui užtikrinti ir sudarytas toks darbuotojų darbo grafikas, pagal kurį būtų įgyvendinti reikalavimai dėl saugumo baseino zonoje. N. B. atsakomybės nešalina Bendrovėje susidariusi situacija, kai faktiškai teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų nebuvo laikomasi ir lankytojų, įskaitant mažamečius, nemokančius plaukti, saugumas nebuvo tinkamai užtikrinamas.
3.7. N. B. buvo atsakinga už darbuotojų darbo grafiko patvirtinimą, būtino personalo užtikrinimą. Pagal liudytojų I. Š., M. Č., L. K., K. S., S. P., V. Š. parodymus, N. B. kiekvieną mėnesį tvirtindavo jai pateiktą vyr. baseino instruktoriaus K. S. parengtą darbuotojų darbo grafiką. Taip pat liudytojai I. Š., L. K., M. Č. parodė, kad nebuvo galima užtikrinti visapusiškos baseino lankytojų priežiūros, kai tuo pačiu metu reikėjo vesti mokymo plaukti treniruotę. Atitinkamai N. B., žinodama sporto ir pramogų parke vedamų treniruočių grafiką, siekdama užtikrinti pakankamą lankytojų saugumo lygį, turėjo netvirtinti tokio darbo grafiko, pagal kurį tas pats darbuotojas tuo pačiu metu vestų plaukimo treniruotę ir būtų atsakingas už baseino priežiūrą. Tačiau N. B. nagrinėjamu atveju pasielgė neatsakingai ir I. Š. paskyrė prižiūrėti baseiną tuo pačiu metu, kai ji turėjo vesti plaukimo treniruotes, dėl to įvykio metu nebuvo užtikrintas tinkamas klientų saugumas ir mažametis E. K., grįžęs iš drabužinės į baseino zoną, likęs be tinkamos priežiūros, nuskendo. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuojamas tik darbo ir treniruočių grafikų rengimas, tai darydavo vyr. baseino instruktorius K. S., neatsižvelgiant į N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovės, tvirtinusios darbo grafikus, atsakomybę už saugumo reikalavimų įgyvendinimą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo advokato J. Jarusevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimo
5. Nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad N. B. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes netinkamai – selektyviai, nelygindamas tarpusavyje – įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, todėl teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų yra pagrįsti.
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
7. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018).
9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.).
10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.). Dėl BPK 331 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios priimto naujo nuosprendžio turinį, aiškinimo kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).
11. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl N. B. priėmė skirtingus nuosprendžius. Apeliacinės instancijos teismo kitokias išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, asmens kaltės, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, gali lemti tiek naujai gautų duomenų kartu su esamais vertinimas, tiek ir jau byloje esančių įrodymų išsamaus vertinimo rezultatas.
11.1. Pirmosios instancijos teismas nuteisė N. B. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, padaręs išvadą, kad N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovė turėdama administracinius įgaliojimus, pažeisdama Pareiginės instrukcijos ir Taisyklių nuostatas, vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams nurodė neleisti grupines mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvams būti baseino zonoje ir stebėti savo vaikų, dėl to 2017 m. rugsėjo 5 d. A. K. nebuvo leista kartu su sūnumi būti baseino zonoje ir persirengimo patalpoje, taip pat N. B., tvirtindama 2017 m. rugsėjo mėnesio darbo grafiką, baseino instruktorę I. Š. paskyrė budėti kaip baseino prižiūrėtoją, nors tuo pačiu metu I. Š. turėjo vesti grupinę mokymo plaukti treniruotę, todėl I. Š. negalėjo tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo funkcijų, stebėti baseino lankytojų ir užtikrinti jų saugumo, dėl to mažametis E. K., likęs be tinkamos priežiūros baseino zonoje ir persirengimo patalpoje, pasibaigus mokymo plaukti treniruotei, iš persirengimo patalpos grįžo į baseiną ir nuskendo.
11.2. Apeliacinės instancijos teismas išteisino N. B., konstatavęs, kad ji nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis motyvuojamas tuo, kad N. B. tinkamai atliko savo pareigas, veikė pagal savo įgaliojimus, specialiųjų elgesio saugumo taisyklių nepažeidė ir savo veiksmais (neveikimu) nenulėmė E. K. žūties. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priešingą, nei priimtas pirmosios instancijos teismo, sprendimą N. B. motyvavo kitokiu byloje jau esančių įrodymų ir, atlikus byloje dalinį įrodymų tyrimą, naujai gautų duomenų vertinimu.
12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. B. gynėjo apeliacinį skundą ir išteisindamas N. B., nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė pirmiau nurodytus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
12.1. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jame išdėstyti išteisinimo motyvai iš esmės atitinka N. B. parodymuose išsakytą poziciją, taip apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino N. B. parodymus apie jos kaip sporto ir pramogų parko vadovės ribotus įgaliojimus savo nuožiūra tvarkyti vadovaujamo parko veiklą, baseino instruktorių ir baseino prižiūrėtojų funkcijų dubliavimą išimtinai Bendrovės vadovybės nurodymu, subjektyviomis interpretacijomis pagrįstas aplinkybes dėl darbo grafiko tvirtinimo ir Taisyklių nuostatų taikymo. Taip pat nuosprendyje akcentuojami išimtinai tik N. B. palankūs liudytojų (pavyzdžiui, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustų kitiems Bendrovės sporto ir pramogų parkams vadovavusių A. P., I. B., J. L., S. D.) parodymai ar atskirų liudytojų (pavyzdžiui, Bendrovės vadovo V. Š., sporto dalies vadovo A. S., tinklo vadovės S. P.-G., finansų vadovo D. M.) nurodytos ir selektyviai atrinktos aplinkybės. Tačiau šie parodymai nebuvo palyginti su kitais bylos įrodymais, įvertinti kitų įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje netgi neišdėstyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustų liudytojų A. P., I. B., J. L. ir S. D. parodymai, apsiribojant tik selektyviais teiginiais, kokias, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybes šių liudytojų parodymai patvirtina.
12.2. Taip pat, motyvuodamas sprendimą išteisinti N. B., apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino atskiras byloje nustatytas aplinkybes (pavyzdžiui, pramogų ir sporto parko biudžeto formavimą, N. B. pateiktą susirašinėjimą įvairiais parko ūkinės veiklos klausimais, mažamečio E. K. palydėjimą į drabužinę prieš mokymo plaukti treniruotę), kurios nepaneigia N. B. inkriminuotų veikų, arba aiškiai neteisingai, be teisinio ir faktinio pagrindo nustatė atskiras aplinkybes (pavyzdžiui, dėl Taisyklių nuostatų negaliojimo E. K. situacijos atveju, darbo grafiko tvirtinimo aplinkybių), kuriomis grindė N. B. išteisinimą.
12.3. Pirmiau nurodyti pažeidimai nulėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nepalyginus visų bylos įrodymų tarpusavyje, susiejant juos į logišką grandinę, neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, dėl to teismo išvados dėl N. B. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
13. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad konkretaus Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovas iš esmės negalėjo veikti savarankiškai ir dėl to N. B. negali atsakyti už E. K. žūtį, yra nepagrįsta.
13.1. Skundžiamame nuosprendyje nurodytuose Pareiginės instrukcijos 11.6, 11.15, 11.21, 11.24, 11.31, 11.37 punktuose yra įtvirtinta sporto ir pramogų parko vadovo atskaitomybė Bendrovės vadovybei, pareiga teikti ataskaitas ir įvairią informaciją, informuoti Bendrovės vadovybę apie darbuotojų padarytus nusižengimus darbo tvarkai, nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas ir bendro pobūdžio pareigomis laikytis Bendrovės vadovybės įsakymų ir patvirtintų tvarkų bei juos vykdyti. Tačiau, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokio pobūdžio pavaldaus asmens atskaitomybė vadovybei darbo teisiniuose santykiuose yra įprasta ir nagrinėjamu atveju savaime nereiškia, kad konkretaus pramogų ir sporto parko vadovas iš esmės negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl vadovaujamo parko veiklos, kiek tai susiję su konkretaus parko veiklos organizavimu parko veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir lankytojų saugumo užtikrinimo kontekste.
13.2. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remiamasi atskiromis liudytojų Bendrovės vadovo V. Š., tinklo vadovės S. P.-G., finansų vadovo D. M. nurodytomis aplinkybėmis, kad N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė pati papildomų etatų įsteigti negalėjo, konkretaus sporto ir pramogų parko darbuotojų etatų skaičių ir biudžetą nustatydavo Bendrovės vadovybė, parko vadovė be finansų skyriaus patvirtinimo galėjo disponuoti tik nedidele pinigų suma, skirta einamosioms išlaidoms padengti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo kitas tų pačių liudytojų nurodytas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir į jas neatsižvelgė, o būtent kad N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė galėjo priimti savarankiškus sprendimus ir Bendrovės vadovybės prašyti papildomų darbuotojų etatų bei lėšų tiek darbuotojų darbo užmokesčiui, tiek bet kuriems kitiems poreikiams, susijusiems su parko veikla, jei tokį poreikį pagrįsdavo, kiekvienais metais tvirtinant Bendrovės biudžetą kiekvieno sporto ir pramogų parko vadovas nurodydavo savo vadovaujamo parko lėšų poreikį, iš šios sumos buvo apmokamos kiekvieno parko sąskaitos, einamieji remonto darbai, kitos išlaidos, susijusios su parko veikla, be to, tam pačiam darbuotojo etatui buvo galima įdarbinti du žmones, dirbančius puse etato.
13.3. Taip pat ir iš Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.2, 11.3, 11.5, 11.10, 11.12 punktuose įtvirtintų pareigų organizuoti parko, kuriam vadovauja, veiklą, formuoti, kontroliuoti ir vykdyti Bendrovės (tiksliau, parko, kuriam vadovauja) biudžetą, koordinuoti parko darbuotojų darbą, kontroliuoti, kad visi parko darbuotojai tinkamai vykdytų jiems pavestas pareigas, vykdyti pirminę darbuotojų atranką, kontroliuoti padalinį prižiūrinčių įmonių paslaugų teikimą, užsakyti prekes, reikalingas sporto ir pramogų parkui, palaikyti ryšius su tiekėjais matyti, kad N. B. turėjo pakankamai plačius įgaliojimus veikti savarankiškai organizuodama savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko veiklą.
13.4. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B. veikė tik kaip formali parko vadovė, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priešingai, būtent N. B. buvo atsakinga už konkretaus parko veiklą, privalėjo ją organizuoti taip, kad ji atitiktų teisės aktų (tiek išorinių, tiek vidinių) reikalavimus, jai buvo pavaldūs parko darbuotojai, kuriems ji ne tik galėjo duoti privalomus vykdyti nurodymus, bet ir turėjo jiems sudaryti sąlygas tinkamai vykdyti savo pareigas, tačiau, kaip nustatyta byloje, savo pareigas N. B. vykdė netinkamai.
13.5. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad N. B. kaip parko vadovė elgėsi atsakingai, rėmėsi N. B. pateiktu susirašinėjimu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17 punktas). Iš elektroninių laiškų matyti, kad N. B. sprendė įvairius parko veikloje kylančius ūkinius reikalus, todėl šis susirašinėjimas yra nesusijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu ir jo priežastimis ir nei patvirtina, nei paneigia N. B. atsakomybės už jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą.
14. Taip pat nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. nėra atsakinga už tai, jog pagal patvirtintą 2017 m. rugsėjo mėnesio darbo grafiką įvykio dieną baseino zonoje paskirta budėti baseino instruktorė I. Š. negalėjo tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo pareigų, nes pagal treniruočių grafiką nuo 17 val. vedė plaukimo treniruotę.
14.1. Spręsdamas dėl N. B. atsakomybės už baseino instruktoriaus ir baseino prižiūrėtojo funkcijų dubliavimąsi, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatribojo darbo grafiko rengimo nuo jo tvirtinimo. Byloje nustatyta, kad N. B. vadovaujamame sporto ir pramogų parke būdavo sudaromi atskiri darbo ir vedamų treniruočių grafikai, juos parengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., darbo grafiką tvirtindavo N. B., nors treniruočių grafiko N. B. netvirtindavo, bet jis buvo viešas, dalį laiko tam pačiam darbuotojui treniruočių vedimo ir baseino priežiūros laikas sutapdavo (kaip nagrinėjamo įvykio metu sutapo I. Š.). Nors darbo ir treniruočių vedimo grafiką rengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., bet už galutinį darbo grafiko patvirtinimą kaip sporto ir pramogų parko vadovė buvo atsakinga tik N. B.. Ši pareiga buvo nustatyta Pareiginės instrukcijos 11.25 punkte, jos reikšmę apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino. Kadangi pagal darbo grafiką buvo pildomas ir darbo laiko apskaitos žiniaraštis, todėl minėtame punkte įtvirtinta pareiga negali būti aiškinama formaliai. Be to, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovei nustatyta pareiga tvirtinti tokį darbuotojų darbo grafiką, kuris apimtų ne tik budėjimą baseine, bet ir kitą neatsiejamą baseino instruktorių veiklą – treniruočių vedimą.
14.2. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B., tvirtindama darbo grafiką, turėjo atsižvelgti tik į tai, kad nebūtų pažeistos nustatytos darbo ir poilsio laiko normos. Su tokiu formaliu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu negalima sutikti, nes jis neatitinka ir Pareiginėje instrukcijoje nustatytų pareigų tinkamai organizuoti vadovaujamo parko veiklą, sudaryti sąlygas darbuotojams tinkamai vykdyti savo funkcijas. Byloje nėra ginčo, kad apie baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus funkcijų dubliavimąsi N. B. žinojo. Pagal liudytojų K. S., L. K., I. Š., M. Č. parodymus, dubliuojantis funkcijoms užtikrinti tinkamą baseino priežiūrą nebuvo galimybės, šis klausimas buvo keliamas per darbuotojų susirinkimus. Atsižvelgiant į tai, N. B. turėjo pareigą tvirtinti tokį darbo grafiką, kuris užtikrintų tinkamą paslaugų teikimą ir klientų saugumą, sudarytų galimybes darbuotojams realiai vykdyti budėjimą baseine, o ne vien tik formaliai atsižvelgti į darbo ir poilsio laiko normas.
14.3. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, N. B. veikė neatsakingai, neatsižvelgė į treniruočių vedimo tvarkaraštį ir paskyrė budėti baseine I. Š., kuri tuo pačiu metu turėjo vesti grupinę mokymo plaukti treniruotę, dėl to I. Š. negalėjo užtikrinti tinkamo baseino lankytojų saugumo, o tai lėmė, kad iš persirengimo patalpos į baseino zoną grįžęs mažametis E. K. nepastebėtas įlipo į baseiną ir nuskendo. Taigi akivaizdu, jog N. B., būdama sporto ir pramogų parko vadovė, neužtikrino, kad po plaukimo pamokos (treniruotės) vaikai būtų stebimi atsakingų darbuotojų, palydimi ir perduodami tėvų priežiūrai.
14.4. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. kėlė klausimus Bendrovės vadovybei dėl baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus funkcijų dubliavimosi, yra nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje nurodyto Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovų ir vadovybės susirinkimo protokolo, susirinkimo metu spręsti tik klausimai dėl mokėjimo treneriui už budėjimą ir treniruočių vedimą bei pasiūlyta vedant treniruotes nemokėti atlyginimo už budėjimą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17.4 punktas). Tai nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. nesutiko su Bendrovėje nusistovėjusia praktika baseino instruktorių, vedusį plaukimo treniruotes, tuo pačiu metu skirti ir kaip baseino prižiūrėtoją. Priešingai, akivaizdu, kad N. B., tvirtindama darbo grafiką, sutiko su tokiu darbo organizavimu ir jį toleravo.
15. Neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ne dėl N. B. veiksmų mažametis E. K. įvykio metu buvo likęs be suaugusiųjų (nagrinėjamu atveju motinos A. K.) priežiūros.
15.1. Pagal liudytojų L. K. (baseino instruktoriaus, vedusio treniruotę mažamečiui E. K.), I. Š. (baseino instruktorės, įvykio metu pagal grafiką turėjusios budėti baseino zonoje, bet tuo pačiu metu vedusios ir treniruotę), K. S. (vyr. baseino instruktoriaus), M. Č. (baseino instruktoriaus), R. Ka. (vyr. administratorės, įvykio metu padėjusios registratūroje aptarnauti klientus), L. L. (administratorės, įvykio metu dirbusios registratūroje) parodymus, 2017 m. vasarą grupines mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvams nebebuvo leidžiama baseino zonoje stebėti mokymo plaukti treniruočių, tokį nurodymą išsakė parko vadovė N. B. per parko darbuotojų susirinkimą, tokį sprendimą nulėmė kitų klientų skundai dėl baseino zonoje besibūriuojančių suaugusiųjų, stebinčių savo vaikus mokymo plaukti treniruotėje.
15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog draudimas tėvams būti baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotę buvo rekomendacinio pobūdžio pasiūlymas, aptartas sporto ir pramogų parkų vadovų ir Bendrovės vadovybės bendrame susirinkime, bet nepagrįstai sureikšmino tai, kad šis draudimas nebuvo įformintas oficialiai ir buvo priimtas ne N. B. iniciatyva. Priešingai, iš bylos aplinkybių matyti, kad N. B. savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams perdavė per bendrą visų Bendrovės sporto ir pramogų parkų vadovų bei Bendrovės vadovybės susirinkimą priimtą rekomendacinį sprendimą, kurį parko darbuotojai turėjo vykdyti. Tai, kad pasikeitus tvarkai tėvams nebebuvo leidžiama būti baseino zonoje ir stebėti savo vaikų, nurodė ir liudytoja R. St., vedusi į mokymo plaukti treniruotes nepilnametę dukterį.
15.3. Kita vertus, tiek liudytoja R. St., tiek baseino instruktorė I. Š. nurodė, kad nauja tvarka nebuvo griežtai įgyvendinama ir, tėvams kategoriškai reikalaujant, jiems buvo leidžiama patekti į baseino zoną. Tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios A. K. parodymų kontekste, kad dar pasirašant sutartį dėl sūnaus treniruočių ir bendraujant su treneriu jai buvo pasakyta, jog tėvams neleidžiama stebėti treniruočių baseino zonoje. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino baseino instruktorius L. K. ir vadybininkė R. S.. Kadangi nukentėjusiajai A. K. iš anksto buvo nurodyta, kad tėvai negali būti baseino zonoje ir stebėti mokymo plaukti treniruočių, todėl aplinkybė, kad nukentėjusioji įvykio dieną neprieštaravo šiam draudimui ir nereikalavo leisti jai patekti į baseino zoną, nepaneigia N. B. atsakomybės už tai, kad įvykio dieną mažametis E. K. liko be suaugusio asmens priežiūros baseino zonoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. K. į sporto ir pramogų parką pasiimti vaiko grįžo apie 17 val. (vaizdo įraše iš registratūros ji užfiksuota 17.02 val.), tai, kad ji nerimavo, jog sūnus neišeina iš treniruotės, patvirtino ne tik nukentėjusioji, bet ir registratorė L. L.-G., skambutis telefonu treneriui, kuris fiksuotas 17.19 val., tačiau net ir po to, nors nelaimė dar nebuvo įvykusi, A. K. į baseino zoną įleista nebuvo, todėl N. B. parodymuose esantys teiginiai, kad „prioritetas berniuko mamai tą dieną galimai buvo apsipirkti parduotuvėje ir neatsakinga kaltinti ją, kai atsakomybės už tą dieną neprisiėmė tėvai“, yra nepagrįsti ir užgaulūs. Paminėtos aplinkybės, priešingai nei teigė nuteistoji, neabejotinai patvirtina, kad A. K. nebuvo sudaryta galimybė po plaukimo pamokos pasirūpinti sūnumi, o tai, kaip minėta, buvo daroma vykdant klubo vadovės N. B. nurodymą.
16. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimu leisti tėvams būti baseino zonoje ir stebėti plaukimo treniruotę nebuvo pažeistos Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos.
16.1. Taisyklių 1.2.3 punkte nustatyta, kad nepilnamečių klientų iki 16 metų grupes turi lydėti ir prižiūrėti pilnamečiai asmenys, o Taisyklių 1.2.4 punkte nustatyta, kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų). Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kuriose minėtų Taisyklių nuostatų galiojimas aiškinamas Bendrovėje nusistovėjusia praktika teikiant paslaugas, neva šios Taisyklių nuostatos netaikytinos grupinei mokymo plaukti treniruotei.
16.2. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji A. K. mažamečio sūnaus E. K. vardu su Bendrove sudarė sutartį dėl plaukimo pamokų. Sutartyje dėl paslaugų teikimo nebuvo nustatyta jokių išimčių, kad nagrinėjamu atveju Bendrovėje nustatytos Taisyklės nėra taikytinos. Įvykio metu galiojusiose Taisyklėse atskirai nebuvo reglamentuota tvarka dėl grupinių mokymo plaukti treniruočių vedimo, todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinos bendros Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos, pagal kurias klientų iki 16 metų grupes lydi pilnamečiai asmenys, o klientai iki 16 metų amžiaus vandens zonoje gali lankytis tik prižiūrimi tėvų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad draudimas nukentėjusiajai A. K. būti baseino zonoje ir stebėti mokymo plaukti treniruotę prieštaravo Taisyklių nuostatoms.
16.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad per mokymo plaukti treniruotę už vaikų saugumą iš esmės buvo atsakingas treniruotę vedęs darbuotojas, kadangi nagrinėjamu atveju nelaimė įvyko pasibaigus mokymo plaukti treniruotei – treniruotę vedęs L. K. pagal nustatytą tvarką vaikus išlydėjo į drabužinę ir nuo 17 val. vedė kitą treniruotę, o mažametis E. K. į baseino zoną iš persirengimo patalpos grįžo netgi du kartus 17.24 val. ir 17.25 val., į baseiną įlipo 17.28 val. Taigi, nelaimės metu už E. K. saugumą kitą treniruotę vedęs L. K. negalėjo būti atsakingas, tuo metu už baseino lankytojų saugumą formaliai buvo atsakinga baseino prižiūrėtoja paskirta I. Š., bet šios pareigos tinkamai įgyvendinti ji negalėjo dėl N. B. patvirtinto darbo grafiko neatsižvelgiant į tai, kad tuo metu I. Š. taip pat turėjo vesti treniruotę.
16.4. Be to, Taisyklėse nebuvo nustatyta tvarka, kas yra atsakingas už nepilnamečius asmenis persirengimo patalpoje po mokymo plaukti pamokos (treniruotės). Kaip jau minėta, pagal sporto ir pramogų parko vaizdo kamerų įrašus, A. K. grįžo pasiimti sūnaus 17.02 val., t. y. tuo metu, kai E. K. buvo persirengimo patalpoje, kalbėjosi su registratūros darbuotojomis dėl negrįžtančio sūnaus, skambino treneriui (17.19 val.), bet jai vis viena nebuvo leista patekti į baseino zoną ir persirengimo patalpą, o mažamečiu E. K. tuo metu apskritai niekas nesirūpino.
16.5. Skundžiamame nuosprendyje aptarta aplinkybė, kad mažametį E. K. prieš treniruotę į persirengimo patalpą palydėjo parko darbuotojų surastas ūkvedys P. K., nagrinėjamo įvykio aplinkybių kontekste, sprendžiant dėl N. B. atsakomybės, neturi reikšmės, nes nelaimė įvyko po plaukimo treniruotės, kai mažametis E. K. liko be tinkamos priežiūros.
17. Kita vertus, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B. nepažeidė Bendrovės Plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punkto, pagal kurį nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje yra tik duomenys apie Bendrovės vadovo 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu patvirtintas plaukimo akademijos taisykles, t. y. jau po 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykio. Pagal byloje apklaustų liudytojų Bendrovės sporto direktoriaus A. S., vadybininkės R. S. parodymus, įvykio metu Bendrovės plaukimo akademijos taisyklės oficialiai nebuvo patvirtintos. Atsižvelgiant į tai, N. B. negalėjo pažeisti negaliojusių, Bendrovės vadovo įsakymu oficialiai nepatvirtintų taisyklių reikalavimų.
18. Tačiau, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad N. B., pažeisdama Pareiginės instrukcijos ir Taisyklių reikalavimus, netinkamai atliko savo pareigas, dėl draudimo nukentėjusiajai A. K. būti baseino zonoje ir stebėti mažamečio sūnaus E. K. plaukimo treniruotę, taip pat dėl patvirtinto darbo grafiko, pagal kurį I. Š. buvo paskirta budėti baseine, nors tuo pačiu metu vedė plaukimo treniruotę, mažametis E. K., pasibaigus treniruotei likęs be tinkamos priežiūros, iš persirengimo patalpos grįžo į baseiną ir nuskendo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, tarp N. B. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryšys, nors N. B. nenumatė tokių padarinių, bet pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes, turimą patirtį turėjo ir galėjo tai numatyti. Nors N. B. įrodytais pripažinti veiksmai – draudimas mažamečio E. K. motinai būti baseino zonoje, baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus pareigų dubliavimas – atitiko Bendrovės vadovybės poziciją ir atitinkami sprendimai buvo aptarti bendruose susirinkimuose su Bendrovės vadovybe, bet šie sprendimai žinomai prieštaravo pirmiau aptartiems teisės aktų reikalavimams, todėl tai N. B. atsakomybės nešalina.
19. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas veikos faktines aplinkybes, padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, dėl to N. B. buvo nepagrįstai išteisinta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį. Nagrinėjamu atveju būtent pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia N. B. kaltę, motyvuotai atmesta gynybinė versija apie E. K. žūties aplinkybes, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovės formalius įgaliojimus, Taisyklių reikalavimų taikymą.
20. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl N. B. išteisinimo yra naikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis su pakeitimais – pašalinant iš įrodytomis pripažintų N. B. nusikalstamos veikos aplinkybių tai, kad N. B. pažeidė „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, jog nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį dėl N. B. išteisinimo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį su pakeitimais: pašalinti iš N. B. įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių tai, kad N. B. pažeidė „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, jog nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Rima Ažubalytė
Albinas Antanaitis
Paskambinkite